15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti
2021 10 30

Sensacija tapęs serialas „Squid Game“: gelbėjamės po vieną – nuskęsime visi

„Netflix“ serialas „Kalmaro žaidimas“ (angl. Squid Game) yra šio rudens sensacija. Jis jau spėjo tapti populiariausiu originaliu platformos serialu istorijoje, įkvėpti dešimtis memų formatų ir daugybę interpretacinių straipsnių, vaizdo įrašų bei diskusijų. Be to, viso pasaulio didmiesčiuose, įskaitant ir Vilnių, organizuojami „Kalmaro žaidimo“ susibūrimai, kur kviečiama išbandyti seriale rodomas rungtis.
„Squid Game“
„Squid Game“ / Vida Press nuotr.

Žaibiškas kūrinio išpopuliarėjimas nėra retas reiškinys, bet Pietų Korėjos serialą lydi ir gana platus diskusijų spektras, ir prieštaringos nuomonės. Kūrinys tarsi universaliai mėgstamas ir tuo pačiu metu vis kam nors kliūvantis.

Pasakojimas sukurtas paveikiai, kitaip jis neišlaikytų publikos. Vien žiūrovų skaičius įrodo, kad kūrėjai moka megzti paslaptis, kurti emociškai paveikius konfliktus, išlaikyti intrigą. Įtraukianti jau pati pradžia: 456 žmonės surenkami žaisti šešių vaikiškų žaidimų, laimėtojas gaus tiek pinigų, kiek su kaupu pakaks ir skoloms padengti, ir naujam gyvenimui susikurti, bėda tik ta, kad pralaimėtojų lauks kulka į kaktą.

Kita vertus, atrodo, kad didelė dalis žiūrovų įžvelgia ir trūkumus: jis ištęstas, itin dramatiškas ir vietomis prasilenkiantis su bet kokia logika. Tą įrodo vertinimai. IMDB svetainėje, kurią galima laikyti objektyviausiu kasdienių žiūrovų nuomonės rodikliu, „Kalmaro žaidimas“ turi 8.1 reitingą. O pagal tai gerokai nusileidžia daugybei kitų serialų, kad ir panašiems paties „Netflix“ darbams „Keistesni dalykai“ (angl. Stanger Things) bei „Tamsa“ (angl. Dark), turintiems atitinkamai 8.7 ir 8.8.

Spėčiau, viena svaresnių priežasčių kodėl serialas išplito taip greitai ir taip plačiai, yra jo aktualumas. Mat kitaip nei du ką tik minėtieji, „Kalmaro žaidimas“ kritikuoja mūsų socialinį pasaulį, konkrečiai kapitalizmą.

Panašiai kaip „Parazitas“ (angl. Parasite), kūrinys pasakoja apie drastišką Pietų Korėjos gyventojų pajamų nelygybę, kuri, deja, rezonuoja ne vienos kitos valstybės žiūrovams. Pagrindinis veikėjas Seong Gi-hun (akt. Lee Jung-jae), kaip ir visi kiti žaidėjai, yra beviltiškoje padėtyje. Jie paskendę skolose, iš kurių išbristi nėra jokio kelio. Jiems pasiūlomas žaidimas laimėtojui suteiks finansinį išgelbėjimą ir net tai, jog pralaimėjimas reiškia mirtį, veikėjų neatgraso.

Serialas labai metodiškai ir ilgai, sakyčiau, per ilgai dėlioja paaiškinimus kodėl veikėjai renkasi „Kalmaro žaidimą“, kuriame rizika mirti gerokai didesnė už šansus praturtėti. Visais atvejais jų pasirinkimas tėra iliuzija. Nemirsi žaidime – mirsi gatvėje. Žaidime bent turi galimybę išlošti, „laisvos rinkos“ pasauliui tavęs ir reikia pralaiminčio, skolingo, neturinčio kur dėtis, jame laimėti neįmanoma.

Galbūt tai pernelyg optimistiška, bet noriu tikėti, jog pandeminiame pasaulyje tokia žinutė paliečia jautrias stygas ir nebesame jai akli. Šiaip ar taip, ekonomikos nuosmukis kirto paprastiems žmonėms, milijardieriai ne tik neprarado turto, bet ir dar labiau pralobo. Vis daugiau turto kaupiasi vis mažesniame rankų kiekyje ir tai turėtų mus visus siutinti.

„Kalmaro žaidimas“ šio įsiūčio turi į valias. Ir tik pirmąsias kelias serijas pasitenkinama kalbomis apie prie sienos priremtą žmogų. Toliau dar baisiau – imama plėtoti mintis, kad kovą tik už save skatinanti sistema neišvengiamai prives prie visuotinio mąstymo, kad kitas žmogus tėra daiktas ar priemonė.

Žaidėjams pristatoma, kad pinigus laimės tie, kas pereis visus žaidimus. Tačiau jokia taisyklė nenumato to, ką savavališkai priima ir kuo nebeklausinėdami tiki dalyviai – kad laimėtojas tegali būti vienas ir todėl kuo greičiau kaimynai mirs, tuo geriau.

Šis nuodas perima veikėjų mąstymą ne iškart. Iš pradžių jie laikosi išsiskaidę į komandas, pasiryžusias bent iš dalies ginti savo narius. Bet abejonės sklinda. Juk kiekvienas miręs reiškia dar didesnį prizinį fondą ir dar mažesnę konkurenciją. Šis veikėjų mąstymo pokytis iš bandymo išgyventi į bandymą išžudyti kitus, mano galva, ir yra „Kalmaro žaidimo“ esmė.

Jei serialą jau matėte, prisiminkite penktąjį žaidimą. Jame egzistuoja 18 pasirinkimų ir viso labo 16 žaidėjų. Įsivaizduokime, jei tokioje situacijoje atsidurtų 100 žaidėjų. Taip, pirmieji jų vis vien beveik neturėtų vilties. Tačiau net jei visi spėtų neteisingai, etapą pereitų 82 žaidėjai.

Maža to, juk penktojo žaidimo pabaigoje paaiškėja ir vieno veikėjų turimos žinios, dėl kurių jis vienintelis gali racionaliai įvertinti tai, kas kitiems yra tik aklo atsitiktinumo pasirinkimas. Jei tai kiti veikėjai būtų sužinoję anksčiau, išgyventi būtų galėję jie visi. Bet nesužinojo, nes žinias turinčiam žaidėjui iš jo perspektyvos neatrodė racionalu gelbėti kitus.

Galima ginčytis, jog žaidimo valdovai bent jau pastaruoju atveju būtų užkirtę kelią lengvam spėliojimui (ką galiausiai ir padaro). Vis tik svarbu ne tai, o pati nuostata – veikėjai ima elgtis pasiremdami klaidingu įsivaizdavimu, kad jų išgyvenimą užtikrina individualizmas, kai yra atvirkščiai: kuo daugiau lieka žaidėjų, tuo didesnė tikimybė gauti iš vieno jų reikalingas žinias ar pagalbą.

Neatsitiktinai pirmuose trijuose žaidimuose vienus išgelbėja kitų mintys: pirmajame draugas išgelbėja Seong Gi-hun patardamas slėptis už nugaros (o kitas žaidėjas – pagaudamas jį už pakarpos), antrajame – pats Seong Gi-hun ima laižyti formą ir matome, kaip kiti žaidėjai jį kopijuoja, trečiajame – beverčiu atrodęs senukas paaiškina kaip nepralaimėti fiziškai stipresnei komandai. Žaidėjai iš esmės neteisingai interpretuoja pavojų: kitų išlikimas nesumažina mano gerovės ir saugumo, o priešingai, juos padidina.

„Kalmaro žaidimo“ etinė problema ta, kad pasaulyje, kuriame visi paliekami kapanotis už save, karas neišvengiamas. Tai publikai parodoma ne tik žaidime, bet ir prieš bei po jo. Pradžioje metro mėtydamas dvi korteles Seong Gi-hun taip įsijaučia, kad net pamiršta tai darantis dėl pinigų – svarbiau jam tampa tėkštelėjimu atkeršyti varžovui, kuris jį taip įžeidė. O pabaigoje įvykstančios lažybos dėl benamio likimo tampa svarbesnės už patį benamį – Seong Gi-hun nepagalvoja galintis pats prieiti ir išgelbėti jį, jis žaidžia kaip lošėjas, atsiribojęs nuo savo figūrų. Maža to, juk jis turi progą išgelbėti dešimtis žmonių. Ir to nedaro.

Taigi, išnaudojimas „Kalmaro žaidime“ nėra vieno žmogaus savybė. Ji persunkia visus, tik ne vienodai greitai.

Antra, deja, kiek niūresnė priežastis, kodėl, mano spėjimu, korėjiečių serialas pritraukė tiek dėmesio, yra smurtas. To televizijoje ir kine tikrai netrūksta, tačiau čia smurtas įkinkytas į labai aiškius rėmus, primenančius „Bado žaidynes“ (angl. The Hunger Games) ir net labiau – klasikinius realybės šou. Žiūrėdamas žinai, kad kažkas iškris, o kažkas kitas išliks. Išmesk iš žaidimo draugą, kol draugas neišmetė tavęs. Šie konfliktai audrina fantaziją.

Ne vienoje scenoje susidaro įspūdis, jog išsakoma mintis yra tik pretekstas parodyti kuo įspūdingesnį, žiauresnį, ir tuo pačiu mažiau įtikinamą veiksmą. Serialas, kritikuojantis žmonių išnaudojimą juos verčiant kaip žiurkes bėgioti žiaurumo labirinte, pats ir kuria žiaurumą kaip pramogą. Mes, publika, esame toje pat pozicijoje kaip ir VIP turtuoliai. Ir taip, kaip organizatoriai pasirūpina, jog turtuoliams užtektų dramos, serialo komanda pasirūpina, kad dramos užtektų mums.

Keturi iš šešių žaidimų pagrindiniam veikėjui baigiasi paskutinę sekundę (likę du paprasčiausiai neturi laiko limito). Visuose žaidimuose Seong Gi-hun yra per nago juodymą nuo pralaimėjimo. Nuolat sulėtintai rodoma mirtis, padėties beviltiškumas, žaidimo valdytojų abejingumas. Ir neišvengiamai tuojau po to seka išsigelbėjimas.

Ši karuselė pati pildo žmogaus troškimą matyti smurtą. Daugybę kartų mirtis čia pateikiama ją kuo labiau estetizuojant, o veikėjai specialiai piešiami taip, kad jų kančia atrodytų kuo skaudesnė. „Kalmaro žaidimas“ yra manipuliatyvus serialas.

Kritika VIP klientams, kurie pasakojime atvysta žiūrėti mirties, naudojama tarsi skydas – juk serialo kūrėjas Hwang Dong-hyuk pats nėra žiaurus, jis tik kalba apie savo išsigalvotų veikėjų žiaurumą. Taip pasakotojas sau įsiteikia leidimą kalbėti apie veikėjų degradaciją kuo radikaliau. Bet atleiskite, scenarijaus autoriai, šiuo atveju jūs irgi esate sadistai.

Mažiau įtikina ir serialo pabaiga. Kūrėjas aiškina antro sezono neplanavęs ir nežinantis, ar pasiduos „Netflix“ raginimams jį kurti. Tuo netikiu – iš aibės įmanomų finalo krypčių pasirinkta būtent tokia, kuri ruošia dirvą antram skyriui.

Seong Gi-hun istorijos pabaiga yra akivaizdžiausia, bet ne vienintelė užuomina ateičiai. Pareigūno Hwango (akt. Wi Ha-Joon) klajonės atrodo ruošiamos kitam sezonui. Visą žaidimą jis turi tikslą rasti dingusį brolį, bet galiausiai gaunami atsakymai tokie daliniai, kad atrodo kaip erzinimas ar pažadas dar mintį pratęsti. O veikėjo kelią užbaigia serialams standartinis ir itin nevykęs posūkis – logika sakytų miręs, bet jei reikės, paaiškės, jog gyvas.

Tarp „Kalmaro žaidimo“ formos ir jo turinio, regis, esama neatitikimo, kuris netrukdo tapti sensacija, bet kažin, ar leis daugeliui žiūrovų jį įsirašyti tarp visų laikų mėgstamiausių. Tema bei pagrindinės atsikartojančios mintys prašosi empatiško pateikimo, o šis kaip tik kuo brutalesnis. Jei kūrėjas nori pasipriešinti aklam individualizmui, gimdančiam visų karą prieš visus, tai jo kūrinio forma taip pat turėtų parodyti užuojautą, galimybę bendradarbiauti, gebėjimą įveikti sensacijų vaikymąsi.

Prieš keletą metų „Netflix“ išleido dokumentinį serialą „Don‘t F**k With Cats“. Jame internetiniai sekliai ieško kažkur pasaulyje katinus žudančio žmogaus. Šio serialo moralas, nuskambantis žudiką jau radus, yra pateikiamas pačių seklių: ar gali būti, kad jie ir visi kiti į nusikaltimus kreipę dėmesį, tik garsino žiaurumą, kas dar labiau paskatino nusikaltėlį veikti? Kitaip tariant, ar nuolatinis skandalų vaikymasis, net doru tikslu, nekuria auditorijos, kuri dėl sensacijos pasiruošusi bet kam?

Su tokia žinute lyg ir norėtųsi sutikti. Juokinga tai, kad ją sako „Netflix“ – platforma, į rimtų serialų pasaulį įsibrovusi per dokumentinius kūrinius apie įvairiausius žudikus. „Netflix“ sėkmingai užčiuopė žmonių smalsumą aiškintis nusikaltimus ir šėrė publiką nuolatiniu, vienodu turiniu apie žmogžudžius. Išgirsti dar viename tokiame seriale moralą, kad kaltas žiūrovas – tai kaip iš „McDonald‘s“ gauti skrajutę su raginimu atsisakyti mėsos vienoje pusėje ir nuolaida mėsainiams kitoje.

„Kalmaro žaidimas“ šiek tiek primena pastarąją situaciją. Jo skleidžiama žinutė neabejotinai prasminga ir sykiu pateikta taip, kad norėtųsi ją išanalizuoti bei su ja diskutuoti. Visgi serialui svarbiau išlaikyti žiūrovą, pateikti jam netikėtus posūkius, aršius konfliktus, kraujo perkeltine ir tiesiogine prasmėmis. Žiaurumas kritikuojamas ir tuo pat metu parduodamas žiūrovui.

Dėl to kaltinti korėjiečių serialą amoralumu būtų daugoka. Juk jis skirtas ne atstoti filosofinius skaitymus, o smagiai praleisti vakarą. Bet tuo pačiu nereikia apsimetinėti – mes, publika, irgi esame dalele kaip milijardieriai, savo rūmuose susirenkantys mėgautis desperacija. Ir nors baisimės veikėjų kančia, gailime jų ir sergame už teisingumą, savo „Netflix“ mes įsijungiame tam, kad jie ir toliau kentėtų bei vienas po kito žūtų. Mes esame ne tik žiaurumo kritikai – esame ir jo pirkėjai.

Asmeninio archyvo nuotr./Vladas Rožėnas
Asmeninio archyvo nuotr./Vladas Rožėnas

Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais