Dvylikos metų berniukas Konoras (aktorius Lewisas MacDougallas) turi visišką teisę būti nelaimingu. Tėtis jį paliko, kai Konoras dar buvo mažas, mokykloje jį terorizuoja ir skriaudžia kiti vaikai, na, o didžiausias smūgis berniuką ištinka, kai sužino, kad jo mama serga nepagydoma liga. Konoras nenuleidžia rankų ir laikosi paskutinių optimizmo likučių, ieškodamas pagalbos iš bet kur. Vieną naktį Konoras, dar pats to nežinodamas, išvysta naujo draugo ir mokytojo atgijimą. Pabaisa, siaubūnas, milžinas–medis padeda jam pažinti patį save ir surasti stiprybės problemoms spręsti.
„Viskas, ką gali įsivaizduoti, yra tikra“, – teigė Pablo Picasso. Tokią filmo mintį kelia režisierius J. A. Bayona. Mažai kam žinomas kino režisierius nenuvilia savo vaizduotės rezultatais. Nors filmas pristatomas kaip skirtas vaikams, filmo cenzas yra aiškus – N-13. Filmas iškelia gan sunkias ir nepatogias temas, skirtas jūsų atžaloms, ir su tėvelių pagalba tai gali tapti įdomia ir reikšminga pamoka.
Nuo pat filmo pradžios matome įdomius ir kūrybiškus perėjimus nuo kadro prie kadro, kurie leidžia teigti, kad filmo kūrybinė grupė buvo labai suinteresuota statyti filmą kruopščiai ir atsakingai. Filme nematome šaržuoto holivudinio stiliaus, o kūrybinę komandą sudaro britų ir ispanų jungtinės pajėgos. Tokiu būdu turim galimybę įkvėpti naujo nepatirto kvapo.
Visgi, filmo gerumas slypi ne tik istorijos puslapiuose. Didžiausias jo pasiekimas yra pabaiga.
Jeigu vertinsime tik pačią istoriją, visai pagrįstai galime prieiti išvados, jog ji gana banali – istorijų apie nelaimingus berniukus gausu. Visgi, filmo gerumas slypi ne tik istorijos puslapiuose. Didžiausias jo pasiekimas yra pabaiga.
Moralai filmuose dažnai būna nustumti į antrą planą dėl įvairių faktorių: personažų vystymosi, specialiųjų efektų ir t.t. „Septynios minutės po vidurnakčio“ tuos faktorius pasitelkia būtent moralo išryškinimui. Filmas bando kalbėti vaikams apie svarbius dalykus, apie kuriuos kartais nenori kabėti net jų tėvai.
Filmui stiprybės duoda ir nuostabi fantazija. Pabaisos pasakojamos istorijos yra J.A.Bayona vaizduotės ir šių laikų animacijos pažangos vaisius – spalvingos, negailestingos ir labai pamokančios apie žmogaus kompleksiškumą ir moralę. Kiekviena iš jų veda mūsų personažą į paties savęs pažinimą ir susitaikymą su realybe. Paskui jį eina ir filmo žiūrovas, priverstas su kiekviena istorija pažinti ką nors naujo.
Aktorių darbas nepriekaištingas. Nuostabiausias iš jų visgi yra Lewisas MacDougallas, atlikęs Konoro vaidmenį. Tai antrasis jaunojo aktoriaus filmas, tačiau pirmasis kaip pagrindinio veikėjo. Berniukas puikiai atsilaiko prieš savo fikcinę mamą, įkūnytą Felicity Jones, jos personaže buvo galima įžvelgti motinišką meilę, prilygstančią Lenny Abrahamson filmo „Kambarys“ motinos ir vaiko ryšiui.
Močiutę vaidinusi Sigourney Weaver puikiai atlieka savo darbą, nors Konoro galvoje ji vaizduojama kaip pagrindinė antagonistė. Filmo eigoje atsiskleidžia jos istorija ir ryšys su savo sergančia dukra bei anūku. Nors Konoro tėvą vaidinęs Toby Kebbellis ekrane gauna ne itin daug laiko, tačiau tėvo personažas sukuria galimybę berniukui pažvelgti į pasaulį dar iš vienos perspektyvos.
Tai filmas, kuris nėra skirtas žiūrėti grupėmis, galbūt jis neras vietos tarp vyresnio amžiaus žmonių, o gal net į jokius apdovanojimus nepretenduos. Tačiau, mano akimis, tai vienas tų retų filmų, kurį nori parodyti savo vaikams dėl išliekamosios vertės ir svarbios pamokos.
Tai kūrinys, kuris jūsų vaikams bus aiškus ir saugus, jeigu žiūrėsite jį kartu. Kitais žodžiais tariant, tai šeimos filmas su stipria žinute, kuri parodys jūsų atžalai, kad būti liūdnam ir susidurti su netektimi bei pyktį keliančia neteisybe yra žmogiška ir normalu. Filmas yra labai sentimentalus, galbūt net per daug, bet be sentimentalumo, vargu, ar filmas turėtų tą patį poveikį žiūrovui.
