Naujame „Netflix“ seriale „American Vandal“ (rež. Tony Yacenda, Daniel Perrault) taip pat rasime visas šias sudedamąsias dalis ir netikėtai jas vainikuojantį klausimą: who drew the dicks?
„American Vandal“ yra dokumentinių kriminalinių serialų satyra, kurios veiksmas nukelia į vieną JAV vidurinę mokyklą, sukrėstą skandalo: ant mokytojų ir administracijos darbuotojų automobilių aerozoliniais dažais buvo nupiešti 27 peniai. Žala skaičiuojama tūkstančiais, o vandalo tapatybė didžiajai daliai mokyklos bendruomenės nekelia abejonių: dėl nusikaltimo apkaltinamas Dylanas Maxwellas (akt. Jimmy’s Tatro), vaikinas, garsėjantis ne žvitriu protu, o absurdiškai kvailais pokštais ir pomėgiu ant mokyklinių lentų raityti penius.
Tačiau – reikšminga pauzė – ar tikrai Dylanas įvykdė nusikaltimą? O gal mokyklos bendruomenė, vadovaudamasi vien stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis, žlugdo nekalto vaikino gyvenimą? Du moksleiviai – Peteris (akt. Tyleris Alvarezas) bei Samas (akt. Griffinas Gluckas) – nutaria tai išsiaiškinti ir imasi kurti dokumentinį filmą.
Atrodo, jau premisoje užkoduota, jog „American Vandal“ galiausiai taps per ilgu, 240 minučių trunkančiu juokeliu apie genitalijas, mat būsimame tyrime teks aiškintis, kodėl ant vienų pieštinių penių plaukelių yra, o ant kitų ne, ir nuo kurios dalies įprasta pradėti juos piešti. Tačiau nors dėl mockumentary serialo trukmės butų galima kiek pasiginčyti (aštuonias serijas suspaudus į, pavyzdžiui, septynias ar šešias, kokybė gal net pagerėtų), išankstinis įsitikinimas, jog ši idėja nepasiteisins ilgame formate subliūkšta taip pat greitai, kaip ir seriale pristatomos nusikaltimo teorijos.
„American Vandal“ kūrėjai meistriškai pajuokia žanrą ir, negana to, sukuria absurdišką, tomis pačiomis klišėmis grįstą, tačiau lygiai taip pat įtraukiančią istoriją. Pokštai, suprantami visiems, bent kartą mačiusiems panašaus pobūdžio serialą, veikia ir pavieniui, tačiau drauge kuria ne tik paveikią satyrą, bet ir ištisą mokyklos mikrokosmosą.
Nardydami po jį susipažįstame su savo istorijos herojais, kurių kiekvienas galėtų turėti nusikaltimo motyvą – žiūrovas nejučiomis įsitraukia ir pradeda sirgti už personažus, sekundės daliai pamiršdamas, jog serialo pamatai yra pastatyti klampioje substancijoje tarp nuoširdžių simpatijų žanrui ir atvirų patyčių iš jo.
Priežastis, kodėl žiūrovas atsiduria tokioje dviprasmiškoje situacijoje, yra paprasta – „American Vandal“ autoriai, nors ir nevengia akivaizdžių ironijos gaidelių, siekia autentiškumo įspūdžio. Pradedant personažais, kurie atliepia aiškius tipažus (chuliganas, aktyvistė, mainų programos dalyvis, vaikinas, kuris bet kokia kaina siekia populiarumo ir kt.), tačiau jokiu būdu netampa parodijomis, baigiant socialinėmis medijomis, į nusikaltimo „tyrimą“ įtraukiant Messengerį, Snapchatą, Instagramą ir kitus socialinius tinklus, tampančius pagrindiniais šiuolaikinių paauglių komunikacijos, o kartu ir savo įvaizdžio vadybos kanalais.
Autentiškos čia ir dramos. Dylanas, pagrindinis įtariamasis, kurį ir bando išteisinti filmo autoriai, akivaizdu, yra reto bukumo egzempliorius, tačiau „American Vandal“ kūrybinė komanda nė minutei neleidžia pamiršti, jog dėmesio centre – į suaugusiųjų pasaulį dorai dar neįžengęs vaikinas, kurio ateitis nepelnytai pakimba ant plauko. Svarbus ir tyrimą pradėjusio Peterio bei jo personažų santykis, kai objektyvios tiesos siekį nustelbia besipučiantis režisieriaus ego, priverčiantis Peterį pamažu prarasti ir vėl susigrąžinti jautrumą savo dokumentikos objektui.
Galiausiai, pagrindinė drama kyla iš žiūrovo žvilgsnio į save patį – pagaunamą tų pačių siužetinių vingių ir manipuliuojamą televizinių schemų, kai kito gyvenimas tampa paprasčiausia pramoga. Žinoma, tai nebūtinai buvo pagrindinis „American Vandal“ kūrėjų tikslas, tačiau vien užuomina į šią problemą, nurodančią ne tiek į žanrą, kiek į godų žiūrovo santykį su medijose reflektuojama realybe, nuoširdžiai kvatotis priverčiančiame seriale apie 27-is pieštinius penius yra, pripažinkime, ne taip jau ir mažai.
