Jeano-Marco Vallée serialas „Big Little Lies“ taip pat svyruoja ties pavojinga riba – pro savo milijonus kainuojančių namų langus į vandenyną kasryt žvelgiančios moterys, vien iš sportinio azarto kovojančios tarpusavyje ir įnirtingai kurpiančios vis naujas intrigas, iš pirmo žvilgsnio taip pat gali atrodyti kaip seną gerą telenovelių žanrą menančių televizijos šedevrų personažės.
Laimei, režisierius, pirmosiose serijose leidžiantis pasireikšti visai savo herojų tuštybei, suteikia progą personažams augti: žiūrėk, sezono viduryje jau netenka abejoti, jog prieš tave – tikro žmogaus psichologinis portretas. Tokio tikro, jog, net žvelgiant į prikišamai rodomų prabangių namų terasas ir auksinį Kalifornijos paplūdimių smėlį, pavyksta patikėti, kad – ką čia slėpti – turtuoliai irgi verkia. Tik ašaros liejamos ne dėl tų priežasčių, į kurias įprastai nurodo ši nuvalkiota frazė.
Serialas „Big Little Lies“ prasideda nuo fakto – įvyko žmogžudystė. Nežinome, nei kas, nei ką nužudė, o visą sezoną trunkantys pokalbiai su miestelio gyventojais ir flashback’ai į praeitį leidžia suprasti tik viena: priežasčių imtis smurto galėjo turėti kone kiekvienas personažas.
Pasakojimą sudaro trys pagrindinės siužetinės linijos, kurių centre – trys skirtingos moterys. Reese Witerspoon pribloškiamai suvaidinta Madlen, savanoriaujanti vietiniame teatre ir oponuojanti mamytėms-karjeristėms, už teisybę kovoja bet kokia kaina, todėl nuolat atsiduria intrigų įkarštyje. Jos geriausia draugė – Selestė (akt. Nicole Kidman), buvusi advokatė, dabar namie prižiūrinti vaikus ir kovojanti su vyro pykčio protrūkiais.
Jau pirmojoje serijoje jos sutinka Džeinę (akt. Shailene Woodley), ką tik į miestą atsikrausčiusią ir vienintelę šiame seriale pinigais neaptekusią vienišą mamą, kurią imasi globoti ir ginti, kai sėkminga verslininkė Renata (akt. Laura Dern) apkaltina Džeinės sūnų skriaudžiant jos dukrą.
Rodos, kad ir kurį siužetinį kampą bepasirinktume, neišvengiamai susidursime su vienokia ar kitokia smurto forma – kartais apdairiai apkamšyta sutuoktinių šypsenomis, kartais gaubiama dygios, bet kada į nieko neįtariančio pašnekovo veidą galinčios iššauti frustracijos.
Režisierius nevengia rodyti aštresnių scenų, tačiau įdomiausia seriale stebėti, kas įvyksta po akistatos su smurtu: personažės užsideda kaukes ir vaidina laimingas žmonas, nes dėl to, ką patyrė, jaučia gėdą ir bando pateisinti savo skriaudikus – gal jie vis tik geri žmonės, gal tik bloga diena pasitaikė?..
Čia labiausiai intriguoja Selestės ir prieš ją smurtaujančio, tačiau kitą dieną dovanomis apipilančio vyro linija – šiurpios energijos ir radikaliai skirtingų jausmų mišinys, leidžiantis naujai prabilti apie smurtą šeimoje. Tačiau Selestė, kaip ir daugelis kitų su smurtu susidūrusių serialo personažių, istoriją bando perrašyti, kad tik ši tilptų į jos susikurtą gyvenimo modelį, ir renkasi kovą dėl mažmožių vietoje kovos už save.
Vallée šį „barkis su vaiko bendraklasio mama, nes kažkur turi nukreipti verdantį pyktį“ modelį išnaudoja meistriškai. Viešojo ir privataus gyvenimo perskyra čia vienu metu ir beprotiškai svarbi (reikia išlaikyti savo įvaizdį, nes apkalbės kaimynai), ir keistai persikreipusi, kai nevaržomų emocijų ir teisybės paieškų svarstyklės nusveriamos į viešosios, o ne asmeninės erdvės pusę.
Vis tik režisierius, keldamas aktualius, nors ir nenaujus, klausimus bei smagiai sukiodamas siužetą, žiūrovus spėja paskandinti saulėlydžiuose prie vandenyno, dramatiškuose sapnuose ir dar dramatiškesniame garso dizaine. Tikriausiai tikėtis ko nors kito iš žmogaus, sukūrusio „Dalaso klubą“ (Dallas Buyers Club, 2013) ir „Laukinę“ (Wild, 2014), nereikėtų – Vallée akivaizdžiai jaučia silpnybę atvirukiškiems, kartais net melodramatiškiems vizualiniams sprendimams, tačiau jis turi teisę versti savo personažus sulėtintai bėgti pajūriu ir kvatotis, skambant lyriškai muzikai, o aš turiu teisę manyti, jog tokios standartiškos banalybės bereikalingais pūkučiais apkaišo aštrią, juokingą, kartais net absurdišką personažų santykių dinamiką, kuri ir yra „Big Little Lies“ stiprybė.
Serialo antrojoje pusėje padvigubinus flashback’ų ir saulėlydžių dozę, nenuostabu, kad ir sezono finalas, išaiškinantis, kas ir prieš ką įvykdė nusikaltimą, nesukrėtė, net atrodė įvykęs kažkaip prabėgom. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog 7 iki jo vedusios serijos nevertos dėmesio: „Big Little Lies“ yra vienas gardžiausių šiųmetinių saldainių prieš miegą – nelyg profesionaliai sukurta opera buffa, mistiškais būdais netampanti muilo opera.
