Taip prasideda „Netflix“ platformoje rodomos „Derio merginos“ („Derry Girls“, rež. Lisa McGee), serialas apie katalikišką Šiaurės Airijos mergaičių mokyklą 10 dešimtmetyje. Tai – vienas retų atvejų, kai serialo kūrėjai pasiūlo naują komedijos žanro kampą, kuris veikia ne tik koncepciškai. Patikėkite, „Derio merginos“ jus prajuokins, ir ne kartą.
Seriale žiūrovai susipažįsta su melodramatiška Erin, viso pasaulio problemas (visų pirma, badą Afrikoje) norinčia išspręsti neurotiška Clare, kitoje realybėje gyvenančia Orla, akivaizdžiai kiečiausia grupės mergina Michelle, po Q.Tarantino „Pulp Fiction“ peržiūros jaučiančia poreikį kiekvieną savo sakinį pagardinti keiksmažodžiu, ir jos pusbroliu Jamesu – pirmuoju vaikinu, pradėjusiu lankyti mergaičių mokyklą, bet tai niekam pernelyg nerūpi, nes Jamesui labai nepasisekė: jis, deja, yra anglas. Su lengvu pasidygėjimu ir gailesčiu į jį žvelgs ir mokyklos direktorė, vyriausioji vienuolė Michael, kurią geriausiai apibūdina frazė, ištarta moksleiviams prieš būsimus egzaminus: „Jei jausite nerimą, jaudulį ar tiesiog norėsite pasikalbėti, prašau, prašau neikite verkti pas mane.“
Akivaizdu, jog „Derio merginų“ personažai šaržuoti, tačiau tai nereiškia, jog serialo humoras paviršutiniškas, greičiau atvirkščiai. Galbūt dėl to, kad visos komiškos situacijos – nuo tariamai išgyvento apreiškimo bažnyčioje iki susitikimo su Černobylio katastrofą išgyvenusiais ukrainiečų paaugliais – yra lydimos politinių ir socialinių laikmečio grimasų, kurios tuo pat metu neužgožia tiek pat absurdiškų, kiek ir nuoširdžių 16-ečių dramų, „Derio merginos“ atrodo tvirtai ant žemės stovintis, santykio su daugiabriaune realybe niekad neprarandantis kūrinys.
Režisierė Lisa McGee beveik visą dėmesį skiria kasdieniam vyksmui: todėl radus dar vieną Airijos nacionalinės išsivadavimo armijos sprogmenį labiau piktinamasi dėl to, kad vėl bus sunku pasiekti kitą miesto galą, o netikėtai sustabdžius mokyklos autobusą, nerimą keičia klausimas, kaip toli pavyktų nueiti su automatu mojuojančiu britų kareiviu – kai Michelle prasitaria, jog britų neapykanta šiaurės airiams ją visai užveda, mintys nuo karinio konflikto neišvengiamai krypsta prie svarstymų apie visus prastus sprendimus, kuriuos Michelle priims savo seksualiniame gyvenime.
Žmonės Deryje gyvena savo gyvenimus su savais barniais, nuotykiais, nusivylimais ir lūkesčiais. Tik kartais, kad ir kaip įnirtingai būtum paniręs į nereikšmingus rūpesčius, nebelieka nieko kito, tik tylomis su šeimos nariais stovėti priešais televizorių, netikint tuo, kas dedasi tavo šalyje. Režisierė L.McGee puikiai randa balansą tarp paaugliško nerūpestingumo, į kasdienį gyvenimą persisunkusių prietarų bei stereotipų ir žadą atimančios realybės – tai ypač ryšku finalinėje pirmojo sezono serijoje, serialą pakylėjančioje dar aukštėliau.
„Derio merginose“ juokauti, regis, galima iš visko, tačiau net griebiantis humoro sudėtingos problemos netampa tik kelių sakinių juokeliais. Štai sužinojus draugės ilgai slėptą paslaptį apie savo homoseksualumą, reakcija nebūtinai bus „teisinga“: vietoje palaikymo ir draugiško peties, Derio merginos atgal gali kirsti taip, kad maža nepasirodys, ir tik vėliau, praėjus kiek laiko, susipras, kad elgėsi storžieviškai.
Šie maži absurdiški konfliktai, nenulaižyti dialogai, ne laiku ir ne vietoje išsprūdusios replikos priverčia pamilti „Derio merginų“ personažus – labai netobulus ir dėl to tokius savus. Kaip sakė Erin, tildydama iš Orlos per talentų šou besityčiojančią bendramokslę, taip, galbūt Orla ir yra nevykėlė, bet ji yra mūsų nevykėlė. Ir šiuos auksinius žodžius nesunku pritaikyti visiems „Derio merginų“ personažams.
