Jame, žinoma, nėra jokios romantikos. Nekilmingos moterys, neturėdamos daug profesinių galimybių, tampa brutalios hierarchijos aukomis, tačiau išmoksta šypsotis, suvaidinti orgazmą ir manipuliuoti savo klientais, kurie neretai užima kur kas aukštesnę socialinę padėtį.
Serialo kūrėjos (didžiąją daugumą jų sudaro moterys) kostiuminiame seriale „Harlots“, leidžiančiame pažvelgti į nematomą istorijos pusę, kurioje vadovėlinius Apšvietos idealus keičia kūniškų malonumų kultas ir purvinos Londono gatvės, naratyvą pina aplink du viešnamius – Margaret Wells vadovaujamą skurdesnį „Convent Garden“ ir prabangų Lydios Quigley „Golden Sqaure“, kur dirbančios merginos be savo kūno gali pasiūlyti pokalbį prancūzų kalba ar pasirodymą grojant klavesinu.
Serialo kūrėjos (didžiąją daugumą jų sudaro moterys) kostiuminiame seriale „Harlots“, leidžiančiame pažvelgti į nematomą istorijos pusę, kurioje vadovėlinius Apšvietos idealus keičia kūniškų malonumų kultas ir purvinos Londono gatvės, naratyvą pina aplink du viešnamius.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, abi personažės atrodo amoralios: jau pirmojoje serijoje ponia Wells pardavinėja savo jaunėlės dukters nekaltybę, kuri varžytinėse pardavinėjama be menkesnio įsiklausymo į psichologinį dukters pasirengimą seksualinio gyvenimo pradžiai. Būdama 10-ies savo pačios motinos parduota į viešnamį už batų porą, ponia Wells, atrodo, labiau rūpinasi savo darbuotojomis nei amžina konkurentė, tačiau jos santykiai su vyresniąja dukra šią stumiant nuo savęs į turtingo meilužio glėbį, dar kartą paliudija, jog aktorės Samanthos Morton puikiai suvaidinta Margaret padarys viską, kad tik užsitikrintų vietą visuomenėje.
Peruku pasidabinusi, baltai veidą išsipudravusi ponia Quigley (akt. Lesley Manville) primena kiek komišką blogietę – „popinančią“ savo rubuilį sūnų, į savąsias pinkles viliojančią naivias mergaites ir visomis išgalėmis kuriančią elitinio viešnamio įspūdį. Jos personažas kur kas mažiau kompleksiškas, nors pirmojo sezono antrojoje pusėje atsirandantys jautrumo blyksniai, žinoma, sietini su jos pačios sūnaus gerove, plokštoką personažą paverčia kiek artimesniu žiūrovams.
„Money is a woman’s only power in this world,“ – kartoja Margaret, o ši frazė puikiai atspindi seriale įvairiausiomis formomis pristatomas galios struktūras, kuriose virveles tampo visi, kurie tik gauna progą. Taip, taip pat ir moterys – kai kurioms joms, nepaisant akivaizdžių feministinių natų, seriale taip pat netrūksta kritikos.
„Harlots“ nenusigręžia nuo moterų išnaudojimo temos ir laikmečio prieštarų pristatymo (vyrai gali atvirai, prie savo žmonų, kalbėti apie prostitučių pirkimą, tačiau jei apie jų apsilankymą viešnamyje sužinos darbdavys – gero nelauk), bet sudėtingas temas nuolat keičiančios įvairiausios personažų intrigos ir audringa dviejų viešnamių kova, kuri serialui įpusėjus, pripažinkime, žiūrovo dėmesį išlaiko kiek sunkiau, kartkartėmis primena muilo operą, kurioje šimtmečiais besitęsiančios problemos gali būti paaiškinamos vien meilės ir švelnumo trūkumu.
Serialas, turėjęs iš dviejų verslininkių perspektyvos pasakoti apie plonytę liniją tarp išlikimo iš išnaudojimo, stokoja griežtesnio, ne tokio konvencionalaus žvilgsnio tiek į pačią temą, tiek į žanrą.
Serialas, turėjęs iš dviejų verslininkių perspektyvos pasakoti apie plonytę liniją tarp išlikimo iš išnaudojimo, stokoja griežtesnio, ne tokio konvencionalaus žvilgsnio tiek į pačią temą, tiek į žanrą: kostiuminė drama formos prasme gali nustebinti nebent šiuolaikinės muzikos inkliuzais, tačiau ir tai nėra naujiena – Sofia Coppola dar 2006 m. šį triuką naudojo savo filme „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette).
Ir vis tik pirmasis „Harlots“ sezonas, kituose televiziniuose produktuose bevardėmis buvusias sekso darbuotojas iškėlęs į protagonisčių vietą, nusipelnė dėmesio – jei ne už žanro inovacijas, tai bent už ambiciją į istorijos paraštes nustumtus pasakojimus prikelti naujam gyvenimui.
