Serialas „Westworld“ (scen. aut. Jonathanas Nolanas ir Lisa Joy), 8-ojo dešimtmečio to paties pavadinimo trilerio (rež. Michaelas Crichtonas) adaptacija, kelia klausimą apie laisvą valią ir determinizmą – užprogramuoti, tačiau to nesuvokiantys, laiko kilpoje tarpstantys „Westworld“ gyventojai tiki, jog jų laukia šviesus rytojus, už kurį atsakingi ne parko mechanikai ar programuotojai, o tik jie patys.
Serialo kūrėjai nemėgina supaprastinti sudėtingo, šimtmečius filosofų nagrinėto klausimo, o kaskart žiūrovams davę užuominą, pasiūlo naują temos variaciją.
Ne viename kūrinyje nagrinėta tema „Westworld“ įgauna elegantišką, nuolat savo pavidalą keičiančią formą. Bandydami atsakyti į didįjį klausimą susiduriame su tiek siužetinių vingių ir emocinių šuolių, kad jų pakaktų penkiems tradiciniams sci-fi ilgametražiams filmams. Ir tai puiku – serialo kūrėjai nemėgina supaprastinti sudėtingo, šimtmečius filosofų nagrinėto klausimo, o kaskart žiūrovams davę užuominą, pasiūlo naują temos variaciją.
Šis galvosūkis intriguoja, ypač pirmosiose sezono serijose. Norisi stačia galva pulti narplioti istoriją, prieš mūsų akis besiskleidžiančią pribloškiamai nufilmuotuose peizažuose, kurie negalėtų būti toliau nuo tradicinės, vidutinių planų persunktos televizinės kinematografijos – „Westworld“ autoriai, akivaizdu, turi kur kas daugiau kūrybinių ambicijų.
„Westworld“, smurtą iliustruodamas ir kritikuodamas smurtu, žiūrovams atveria bekompromisę žmogaus sielos tamsą ir teigia, jog jei būtume nebaudžiami, jei turėtume nemirtingumo dovaną, nė nesusimąstydami apie kito jausmus sėtume baimę ir skausmą.
Ilgainiui vis daugiau kiborgų tampa sąmoningesniais, prisimena savo praeitus gyvenimus ir, priešingai nei M.Crichtono filme, serialo kūrėjų simpatijos skiriamos jiems, o ne jų aukomis kartais tampantiems žmonėms. Paradoksalu, tačiau būdami robotais, „Westworld“ gyventojai atrodo gerokai žmogiškesni už šaltus, vienpusiškus, žudymo mašinas primenančius parko lankytojus – o tai, reikia pripažinti, nėra pati subtiliausia kritika mūsiškiams. Į akis ypač krenta kai kurių antraplanių personažų plokštumas: nuostabą kaskart tuo pačiu susižvalgymu išreiškiantys žiopli mechanikai, valdingos ir fatališkos karjeristės, save įsimylėjęs dabita.
Išties, kodėl kas nors norėtų sirgti už šią pusę? „Westworld“, smurtą iliustruodamas ir kritikuodamas smurtu, žiūrovams atveria bekompromisę žmogaus sielos tamsą ir teigia, jog jei būtume nebaudžiami, jei turėtume nemirtingumo dovaną, nė nesusimąstydami apie kito jausmus (kad ir „netikrus“) sėtume baimę ir skausmą. Taip, net labiau nei tai darome dabar.
Tiesa, šios moralinės žemumos veriasi tik vyriškoje giminėje. Nes ką gi veikti moteriai tradiciniame vesterne, kur visos linksmybės atitenka vyrams, o joms – tik darbas ir prievarta? Kokia šiuolaikinė moteris mokėtų pinigus už tai, kad atsidurtų seksistinėje, mačo kultūrą manifestuojančioje visuomenėje?
Serialo feministinė potekstė akivaizdi, tačiau perdėta poliarizacija ir faktas, jog visas parko naratyvas vijamas aplink heteroseksualaus vyro fantaziją, trikdo
Neatsitiktinai kone visi mūsų sutinkami parko lankytojai yra egoistiški, savų frustracijų kamuojami vyrai, į parką be kita ko atvykstantys ir tenkinti savo kūniškų aistrų, o pagrindinės kiborgės – stiprios, iniciatyvios, su esama padėtimi nesitaikstančios moterys. Negana to, dievus žaidžiantys pagrindiniai parko valdytojai taip pat atstovauja vyriškąją giminę.
Serialo feministinė potekstė akivaizdi, tačiau perdėta poliarizacija ir faktas, jog visas parko naratyvas vijamas aplink heteroseksualaus vyro fantaziją, trikdo. Po visų pirmojo sezono naratyvo šuolių ir diversijų, filosofinių svarstymų apie žmogaus prigimtį ir kiek proziškesnio kraujo liejimo, šioji mįslė, gal ir ne pati reikšmingiausia serialo fanų akyse, bet itin svarbi populiariosios kultūros kontekste, taip ir lieka neatsakyta. Tačiau tam, viliuosi, dar turime kitą „Westworld“ sezoną ir daugiau nei metus svarstymams iki jo.
