Laukiant festivalio verta susimąstyti, kodėl moterų kino festivaliai vis dar išlaiko keistą aurą, prieš kurią garsiai nemaištaujama, tačiau ji paliečia ne vieno vidinius dirgiklius. Akivaizdu, kad kontroversišką moterų kino festivalių vertinimą sukelia ne pati moterų kūryba, o gana demonstratyvus „lyties“ priskyrimas kino filmams. Juk kino festivaliai, kuriuose pristatoma tiek vyrų, tiek moterų kūryba, toliau nediskutuotinai laikomi reikšmingu bei vertingu kinematografijos gyvenimo tarpsniu.
Pakėlus moterų kino festivalių užklandą
Tai, kad egzistuoja tiek moteriškoji, tiek vyriškoji kinematografijos pusės, yra visiškai natūraliai susiformavusi kūrybinio proceso dalis. Moterų kinas taip pat nuosekliai perėjo visus kinematografijos evoliucijos etapus, todėl apie moterų kiną galima mąstyti kaip apie susiformavusį reiškinį, prasidėjusį nuo 1896 metų.
Naivu būtų, jei moterų kino filmus vertintume kaip kažkokios moters X vienkartinius išsišokimus vyriškosios kinematografijos pasaulyje. Tačiau tenka pripažinti, kad moterų kino gyvenimui nemažai įtakos padarė feministinis judėjimas, kuris filmus pavertė politinės ir socialinės kovos įrankiu. Taigi feminizmas moterų kine paliko dvi sunkiai nuplaunamas dėmes – moterų režisierių kuriamą kiną akis į akį suvedė su vyrų bei sukūrė moterų kino festivalių fenomenalią baimę.
Dabar, kai feminizmo balsas kine yra prikimęs, vis dar sunku kino žiūrovą įtikinti, kad vienu sykiu pristatant tik moterų kūrybą galbūt siekiama atskleisti kūrybos cikliškumą, o ne norą įteikti per moters prizmę išsiskleidusį kino filmų išskirtinumą. Vis dar bijoma, kad moterų kino festivaliai tėra tik moterų kino pasaulio snobizmo apraiškos.
Moterų kino festivalio „Šeršėliafam“ vingrybės
Tarptautinis moterų kino festivalis „Šeršėliafam“ tampa atpažįstamu moterų kūrybos transliuotoju Lietuvoje, todėl iš kitų metų festivalio, kaip ir iš moters, galima laukti dar daugiau netikėtumų.
„Šeršėliafam" yra ne feministinis moteriškumo kūryboje demonstravimas. Tai – festivalis, kuris tiesiog pristato moterų režisierių kūrybą. Naujus, įdomius, pastaraisiais metais sukurtus moterų filmus. Ir ne tik režisierių – moterų aktorių. Ir jie nebūtinai kalba apie moteriškus dalykus, jie kalba apie universalius dalykus“, – teigia kino teatro „Pasaka“ programos sudarytoja Andrė Jarutytė.
Kitais metais moterų festivalyje, kaip ir įprasta, bus pristatyta pagrindinė programa, kurią sudarys 6–7 filmai, bei pernai pradėta konkursinė programa. Jos nugalėtoju tapo rusų režisierės Annos Fenchenko filmas „Dingęs be žinios“.
Kino festivalis ir toliau žada tęsti prancūziškojo kino tradiciją ir pristatys aktorės Juliette Binoche, kuri geriausiai pažįstama iš filmo „Šokoladas“, retrospektyvą. Be šio filmo, bus parodyti kiti jau klasika tapę J.Binoche filmai: „Trys spalvos: mėlyna“, „Pont Nef meilužis“, „Pasimatymas“, „Išsiskyrimas“, „Laiko skirtumas“, „Paryžius“. Tuo tarpu penktojo moterų filmų festivalio „Šeršėliafam“ metu žiūrovai galėjo susipažinti su prancūzų aktorės J.Moreau talentu. Jai skirtoje filmų retrospektyvoje buvo pristatyti 5 filmai, įėję ne tik į kino istoriją, bet ir turėję didelę įtaką aktorės karjerai.
Pernai pristatytą specialiąją Azijos filmų programą pakeis Katalonijos moterų kino bei kultūros pasaulis, kuris turės progą atsiskleisti ne tik per kino filmus, bet ir per įvairias meno instaliacijas, šokį ar kulinariją.
Kultūros plotmėje kalbėjimas apie moteriškumą bei moterų kūrybą, kaip kartais sąmoningai išskiriamą meno kategoriją, gali sukelti sumišimą ar net lengvą šypseną, kaip dažnai nutinka išgirdus teiginį, kad moterų silpnybė yra šokoladas. O galbūt moterų kino festivalių buvimą jau galime laikyti savotišku kultūros žaidimu ar netgi neatrasto skonio šokoladu, skirtu kino meno gerbėjams.
