„Tai dviejų seserų tyrimas apie močiutės praeitį, kelionė, kurios metu paliečiami tokie sudėtingi klausimai kaip savižudybė, vokiečių Lietuvoje problema, įsisupama ir į meilės istorijos peripetijas. O tos dvi seserys esame mes“, – sakė J.Samulionytė.
Abi seserys yra ne tik filmo režisierės, bet ir jo personažės. Tiesa, tai nebuvo planuota iš anksto.
„Kai pradėjome kurti filmą, mūsų tikslas nebuvo būti filmo personažėmis. Bet kai domiesi asmeniniais dalykais, labai įsitraukti, todėl pradėjome filmuoti ir savo refleksijas. Nuo personažų po truputį kamera pradėjo suktis į mus pačias. Iš režisūrinės pusės tai nėra lengvas dalykas, nes reikia absoliučiai pasitikėti operatoriumi, mat tau tuo metu svarbiau būti kadre ir negali kontroliuoti, kas filmuojama. Buvo sunku tai paleisti, bet po pirmųjų filmavimų supratom, kad galime eiti būtent tokiu keliu“, – sakė J.Samulionytė.
„Atvirauti prieš kamerą nėra lengva, bet mes prie to priėjome palaipsniui. Filmas buvo kurtas ketverius metus, prieš tai idėją vystėme dar dvejus. Mus sudomino tai, kad mūsų močiutė buvo vokietė, kad ji pergyveno Antrąjį pasaulinį karą ir liko Lietuvoje, o jos visa šeima – Vokietijoje. Tam tikru metu išaiškėjo ir pusiau slapta, mums, žinoma, per daug neišaiškinta meilės istorija. Visa tai buvo filmo pradžia. Bet kai pradedi kalbėti, negali kalbėti pusiau. Jei pasiryžti, kad esi atviras iki galo, tai ir esi atviras iki galo“, – kalbėjo V.Samulionytė ir pridūrė, jog su sese filmavimų metu nuolat tarėsi, ką filmuoti, o ko ne, kaip kalbinti mamą ir ar verta ją remti prie sienos ieškant atsakymų.
Pasak J.Samulionytės, filmavimų metu jos su sese suprato paprastą dalyką – atvirumas sukelia atvirumą: „Man atrodo, kad kalbėti yra labai svarbu. Nekalbėjimas eina per kartų kartas, iš senų senovės. Tam tikri dalykai nutylimi, nesakomi, arba visi žino, bet nekalba. Sudaromas savotiškas tylos paktas. <...> Bet po filmo premjeros Liubeko kino festivalyje sulaukėme labai daug palaikymo, žmonės prieidavo ir pasakodavo, kad ir jų šeimose būta panašių istorijų.“
Po filmo festivalinės premjeros Lietuvoje praėjusių metų „Scanoramoje“ režisierės taip pat sakė sulaukusios pozityvių reakcijų – tiek iš žiūrovų, tiek iš savo artimųjų: „Labai jaudinomės, kaip filmą sutiks mama, bet ji pasiryžo, kad dalyvaus premjeroje – filmą peržiūrėjo dar prieš ją ir priėmė labai gerai. Nėra taip lengva matyti save dideliame ekrane, klausyti savo balso, bet turbūt žmonių reakcijos ir palaikymas leido patikėti, kad įmanoma kalbėti tokiomis temomis.“
Kūrybinė grupė, norėdama, jog filmą pamatytų ne tik tie žmonės, kurie įprastai vaikšto į kiną, atliko tyrimą, kurio metu mėgino išsiaiškinti, kokie yra vyresniosios kartos lankymosi kino teatre įpročiai. Rezultatai nenudžiugino – 45 proc. vyresnių nei 50 m. žmonių kino teatre nebuvo daugiau nei dešimtmetį, 9 proc. apklaustųjų apskritai neprisiminė, kad paskutinį kartą buvo kine. Su anūkais kino teatre buvo apsilankę vos 5 proc. respondentų.
„Įvertinę tyrimo rezultatus pagalvojome, kad būtų graži akcija skatinti į filmą ateiti su seneliais, tėvais, ir pasikalbėti tomis temomis, kuriomis įprastai nesikalbame. Su kino teatrais visoje Lietuvoje sutarėme, jog filmo atidarymo savaitgalį vyks akcija, kurios metu į filmą atėjus su močiute, jai už bilietą mokėti nereiks“, – spaudos konferencijoje sakė filmo prodiuserė Ieva Norvilienė.
Dokumentinis filmas „Močiute, Guten Tag!“ Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti nuo sausio 12 d.
