Ką Jums reiškia tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“? Kuo skiriasi šis festivalis nuo kitų filmų festivalių?
„Kino pavasaris“ per 20 metų labai užaugo, lyginant ne tik su kitais, Lietuvoje vykstančiais festivaliais, bet ir su užsienio. Teko būti komisijos nare Tbilisio kino festivalyje. Mačiau viską iš vidaus ir dar kartą įsitikinau, kad pas mus festivalio organizavimas yra labai aukštame lygyje. „Kino pavasaris“ man brangus ir savo aplinka: čia mane supa labai daug savų žmonių: filmus pristato kolegos aktoriai, režisieriai, už kuriuos aš sergu ir kuriuos norisi palaikyti.
Jūsų vaidmuo kino filme „Žvaigždė“ lyginamas su „Oskarus“ gavusių aktorių darbais. Kaip pati vertinate šį savo vaidmenį, darbą su režisiere ir kitais filmo kolegomis bei galutinį variantą?
Visada sakau, kad aš neturiu teisės vertinti savo vaidmens, negaliu būti objektyvi. Aišku, dažniausiai didžioji dalis man nepatinka, bet čia mano kaip aktorės perfekcionizmo problema. Negaliu į save lengvai žiūrėti, kartais turiu išeiti iš salės, grįžti ir vėl išeiti. Pristatyti filmą – man yra kančia.
Drąsiai galiu teigti, kad darbas su filmo „Žvaigždė“ režisiere buvo nuostabus, vien todėl kad tai yra talentingas žmogus. Rusijos kino industrija yra didelė, kartais šiek tiek pompastiška. Dalyvavimas, galimybė būti ten man kaip aktorei iš mažos šalies yra didelė patirtis. Džiaugiuosi, jog man taip pasisekė. Ne dėlto, kad aš esu bloga ar gera aktorė, bet todėl, kad man pasisekė sutikti talentingus režisierius ir aš galiu save realizuoti.
Viename interviu minėjote, kad iš Rusijos kolegų gavote daug sveikinimų ir palaikymą už vaidmenį kino filme „Žvaigždė“. O kaip reagavo kolegos Lietuvoje?
Neslėpsiu, lietuviai santūrūs, gerokai santūresni nei rytų žmonės. Ten visur filmas yra sutinkamas aplodismentais. Odesos kino festivalyje man teko ant scenos stovėti 7 min. Aš nežinojau, kur man dėtis, bet jie stovėjo ir plojo. Čia viso to nėra, bet aš suprantu: mūsų mentalitetas kitoks, mes sunkiai reiškiame jausmus ir daugiau viską laikome savyje. Lietuvoje pajutau, kad žmonės ėmė rašyti man laiškus, žinutes, dėkoti. Malonu, kai sulauki įvertinimo iš žmonių iš kurių mažiausiai tikėjaisi. Tas vertinimas yra kiek per atstumą, bet nėra taip paprasta prieiti ir pasakyti gerą žodį. Aš pati to išmokau tik neseniai: išmokau rašyti, džiaugtis, pagirti, dėkoti.
Rusijos kino apžvalgininkai Jus giria už „Oskaro“ vertus vaidmenis, lygina su aktorėmis Jennifer Lawrence, Julianne Moore, Charlize Theron. Ką apie tai manote Jūs? Į kokius aktorius lygiuojatės?
Aš asmeniškai nemėgstu pagyrų. Kiekvienas interviu man yra duoklė. Kai reikia – išbūnu dėmesio centre, o tada pasitraukiu.
Mano pavyzdys – visos geriausios pasaulio aktorės. Kiekvienos jų vaidybos menkiausia detalė yra mano užfiksuota, stebėta. Anksčiau svarstydavai, kaip jos tai padaro, dabar supranti jų paslaptis, techniką. Nesigilinu tik į save, nesėdžiu ant laurų, nelaukiu, kol man pasiūlys vaidmenį. Kiekviena atranka yra naujas darbas, pilnas baimės. Aš nieko niekada nemoku, viską užmirštu. Bet visi geriausi aktoriai, su kuriais teko dirbti, ateina ir nieko nemoka. Kai viską moki, kažkas su tavimi yra ne taip. Tada jau reikia sau statyti paminklą ir ramiai gyventi.
Sukūrėte nemažai vaidmenų, jie visi tokie skirtingi, nuo dramos iki komedijos. Koks pats mieliausias širdžiai?
Man labai mielas buvo „Anarchija Žirmūnuose“. Nors filmas buvo sutiktas kontraversiškai, tai buvo ta kino juosta, nuo kuriuos viskas prasidėjo. Esu labai dėkinga režisieriui Sauliui Drungai už šį vaidmenį, kuris, beje, ir buvo priežastis, kodėl mane pastebėjo rusai. Šiandien jaučiuosi visai kitokia nei anuomet – labiau subrendusi, daug išmokusi, moteriškesnė.
Kad gautumėte norimą vaidmenį kino filme „Norvegas“ įdėjote daug pastangų. Ko niekada nedarytumėte dėl vaidmens?
Taip, jau visiškai netrukus mane išvysite kitokiame amplua. Tai buvo didelis iššūkis, ten aš visiškai kitokia, bet džiaugiuosi tuo virsmu kine grimo pagalba.
Kalbant apie ribas, kaskart, kai man užduoda šį klausimą, aš susimąstau. Žinau, kad to, ko reikalautų režisierius kūrybine prasme, aš padaryčiau. Žinau tik viena – niekada netenkinčiau blogo žmogaus ambicijų, nesvarbu, ar tai režisierius, kitas kolega ar aktorius. Jei reiktų paminti moralinius įsitikinimus, išduoti, negalėčiau.
Kokius kino filmus žiūrite pati?
Kaip aktorė privalau plėsti akiratį. Turiu pamatyti ir amerikietišką komediją, kad suprasčiau, kaip nereikia vaidinti, ir blogą serialą, kad suprasčiau, kaip nereikia daryti ar kur nereikia būti, ir labai gerą filmą, kad suprasčiau, iki ko reikia augti. Žinoma, aš turiu savo favoritus – keistuolius: von Trieras, Almodavaro, Dolanas ir kiti. Visus kviečiu ateiti į netradicinį kiną. Jis nėra lengvas, bet pasąmonėje palieka daug vaizdinių ir truputėlį nukelia nuo socrealizmo, kuris dabar populiarus kine, paradokumentikos, realybės, kuri kartais net užgniaužia, nes tu ją matai visur. Kartais norisi, kad lietuviai režisieriai kurtų ne tik buitinį kiną, bet atsirastų drąsių, eksperimentuojančių, kurie nebijotų kalbėti kontraversiškom temom.
Kaip vertinate lietuvišką kiną? Gal Jūsų manymu jam kažko trūksta?
Nieko jam netrūksta, viską mes turime. Turim puikius aktorius, išskirtinai nuostabius operatorius. Pagrindinė mūsų problema, jog neturim gerų scenaristų, kurie gilintųsi į nuoširdžias temas. Pasiteisinimų lietuviai turi daug, bet tereikia būti nuoširdžiam ir ieškoti sau pačiam svarbių temų, niekam nemeluoti ir nieko nebijoti.
