Nominacija laikoma viena labiausiai motyvuojančių, nes skiriama jauniems kino kūrėjams. Artėjant apdovanojimams, šios kategorijos nominantai pasidalijo emocijomis, savo įžvalgomis apie lietuviško kino silpnybes ar stiprybes bei įsimintina patirtimi, kuriant nominuotus filmus.
Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ grįžta po pertraukos, todėl Atrankos komisija nusprendė šiais metais apdovanoti geriausius 2019–2020 metų darbus ir įteikti ne vieną, o du „Sidabrinės gervės kiaušinius“.
Į šiuos apdovanojimus pretenduoja 2019 metų filmai: „Konkursas“ (rež. Saulė Bliuvaitė), „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ (rež. Kamilė Milašiūtė), „Siena“ (rež. Silvestras Polinauskas), „Stovintis vanduo“ (rež. Dagnė Gumbrevičiūtė) ir „Šukavimas“ (rež. Eglė Davidavičė).
Į nominaciją patekę 2020 m. filmai: „Ieva“ (rež. Vytautas Plukas), „Mažasis Mėnulis“ (rež. Elena Kairytė), „Nukryžiavimas“ (rež. Danielius Minkevičius), „Pelkė“ (rež. Klementas Davidavičius), „Šeima“ (rež. Titas Laucius).
Jausmas, kai išgirsti, kad tavo darbas nominuotas „Sidabrinei gervei“ – koks jis?
Titas Laucius: Palengvėjimas.
Danielius Minkevičius: Džiaugsmas filmo komandai ir, žinoma, artimiesiems.
Elena Kairytė: Labai geras jausmas! Visada malonu, kai tavo darbas yra pastebėtas.
Silvestras Polinauskas: Vienareikšmiai geras jausmas. Ne visi trumpametražiai filmai pasiekia žiūrovą. Bet kai tavo filmas jį pasiekia ir dar yra įvertintas, jautiesi gerai. Aišku, pagrindinis tikslas nėra nominacija ar apdovanojimas. Veikiau – noriu pasidalinti savo žvilgsniu į pasaulį, jausenomis, kurias išgyvenu. Jei filmu tai pavyksta padaryti, mano tikslas yra pasiektas. Ir jei tas žvilgsnis artimas ir kitiems, tada įvyksta tai, dėl ko ir egzistuoja menas.
Kamilė Milašiūtė: Geras jausmas būti nominuotai gervei ir kiaušiniui vienu metu. Labiausiai džiugu, kad šalia nominuoti labai stiprūs kolegų darbai. Tai padaro nominacijas svarbias ir prasmingas.
Vytautas Plukas: Panašus jausmas, kai vaikystėje būdavo labai šaltos žiemos ir pranešdavo, kad dėl didelių šalčių nereikės eiti į mokyklą: tai toks džiaugsmas sumišęs su kažkokiu racionaliu bandymu susitvardyti, nes gal nereikėtų džiaugtis dar nieko nelaimėjus, bet kartu ir garbės jausmas būti sąraše tarp labai talentingų draugų ir kolegų.
Dagnė Gumbrevičiūtė: Išgirdus, kad tai, kas mūsų filmo kūrybinei komandai atrodė reikšminga, gali tapti reikšminga nacionaliniu lygmeniu, užplūdo nuostaba ir didelis džiaugsmas. Pirmai jausmų bangai praėjus, prisiminiau kūrybos proceso akimirkas ir pajutau milžinišką dėkingumą visiems prisidėjusiems ir palaikiusiems.
Klementas Davidavičius: Labiausiai džiaugiuosi už filmą, kad iš esmės jis pradeda savo gyvenimą už akademijos ribų, ir tai įkvepia mane toliau mąstyti apie gyvenimą, kurti bei dalintis.
Eglė Davidavičė: Kai pasiekė ši žinia, aplankė daug jausmų. Pirmiausia apsidžiaugiau, kad filmas buvo pastebėtas, tada užliejo dėkingumo visiems, kurie prisidėjo kuriant filmą, banga. Galiausiai pasidžiaugiau, kad apdovanojimuose atsiranda vis daugiau erdvės animacijai, laisvesniam, į eksperimentalumą linkstančiam kinui.
Saulė Bliuvaitė: Turbūt pradžiugino ne tik nominacija, bet ir tai, kad pačios „Sidabrinės gervės“ sugrįžo. Smagu, kad filmai, kurie per pastaruosius metus pasimiršo, vėl prisimenami. Ypač studentų trumpametražiai filmai, kurie dažniausiai lieka užribyje ir sulaukia mažiausiai dėmesio, nors tas dėmesys jauniems kūrėjams yra labai labai svarbus ir reikalingas.
– Kokį kelią teko nueiti iki šio epizodo? Kas labiausiai įkvėpė, kiek teko išdrįsti, pavyzdžiui, kviesti suvaidinti dėstytoją, kurti be pinigų?
T.Laucius: Nors kelyje buvo daugybė sunkumų, kuriuos, neabejoju, paminės mano kolegos, vienas sunkumas įstrigo ne tik mūsų filmavimo komandai, bet ir lokacijos kaimynui. Buvo paskutinė pamaina ir artėjo pietūs. Maisto turėjome, tačiau įrankių – ne. Pro šalį ėjo vaikinas iš mokyklos. Paklausėm, ar jis neturi namuose šakučių. Vaikinas pasitikslino, kiek šakučių mums reikėtų. Mes paprašėme – kiek įmanoma. Pats valgiau su šaukštu. Pasirodo, vaikinas tik su mama gyvena.
D.Minkevičius: Man gamybiškai sunkiausia buvo filmuoti klaustrofobiškas scenas autobuso viduje su pilnu autobusu neapmokamos masuotės.
S.Bliuvaitė: Didžiausias iššūkis kuriant filmą akademijoje beveik visada yra labai mažas biudžetas. Daugiausia jėgų reikia skirti įkalbėti žmones prisidėti, visada juk norisi surinkti gerą komandą, gerus aktorius. Iš tikrųjų, šių filmų kokybė yra pastatyta ant žmonių, kurie neatlygintinai sutinka prisidėti prie kūrybinio proceso, vien tik iš idėjos.
E.Kairytė: Dokumentinis filmas „Mažasis mėnulis“ – mūsų komandos baigiamasis magistro studijų darbas. Didžiausias iššūkis buvo išdrįsti grįžti studijuoti ir susikaupti dvejus metus skirti mokslams. Kai ruošėmės šiam filmui, pirmas įkvėpimas buvo italų poeto Tonino Guerros eilėraštis ir kai sutikome filmo heroję Barborą, viskas klojosi natūraliai, o man, dokumentinio kino kūrėjai, tai labai svarbu. Žinoma, visada iškyla įvairiausių sunkumų, bet jie dažniausiai sukelia adrenaliną, kuris kūryboje tampa viena pagrindinių varomųjų jėgų.
K.Milašiūtė: „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ gimė kaip pratimas, dėstant jaunimui „Youngblood“ kino mokykloje. Simboliška, kad turėjau galimybę jį realizuoti baigdama magistro studijas, nagrinėdama paauglių grupės, kaip pagrindinio personažo struktūrinę dinamiką. Kuriant „Laukais“, procesas buvo gana sklandus. Pasitikėjimo suteikė aktorių, ypač mamą vaidinusios aktorės Nelės Savičenko, palaikymas.
V.Plukas: Labai didelis įkvėpimas kilo iš japonų inovatoriaus Hiroshi Ishiguro, kuris jau daugelį metų kuria humanoidus robotus, taip bandydamas suprasti, kas yra žmogus. Kuriant šį filmą, matyt, didžiausias iššūkis ir buvo sukurti robotą, maksimaliai panašų į žmogų, kuris būtu pagrindinis filmo personažas. Tai buvo labai įtempti keturi mėnesiai darbo, taip iki galo ir nežinant, ar pavyks.
D.Gumbrevičiūtė: Iki šio epizodo nuėjau labai ilgą kelią. Filmą kūrėme pusantrų metų, per kuriuos dauguma žingsnių reikalavo drąsos. Visų pirma, apskritai išdrįsti režisuoti, studijuojant kino scenografiją, o scenografės rolės pačiai filme neprisiimti. O tada, žinoma, daug dirbti, kol pati patikėjau, jog mano sugalvota vizija be režisūrinio išsilavinimo gali būti tiek paveiki, kad suburčiau profesionalią neapmokamą komandą, reikalingą tokiam žanrui ir siekiamai kokybei sukurti. Šiame kelyje mane labai įkvėpė pats procesas, nuolatinės ieškojimų ir atradimų pakalnės, kelyje sutikti žmonės, jų pasidalintos patirtys bei džiaugsmas kurti drauge.
K.Davidavičius: Filmo „Pelkė“ kelias buvo tikrai ilgas, užtrukome gerus metus, kol galiausiai jis įgavo tam tikrą pradinę formą. Dėl šito filmo vos neiškritau iš akademijos, nes jis turėjo įvykti žymiai anksčiau, bet nei aplinkybės, nei vidinės jėgos to neleido padaryti. Tad labai ačiū akademijai, kuri vis dėlto įvertino pastangas ir intencijas, ir nuostabiausiai komandai, kuri prikėlė ir pastatė filmo procesą ant kojų. Turbūt tokių kontrastų, kai vienu metu jautiesi, lyg viskas kontroliuojama ir esi kupinas jėgų kurti, o kitu momentu pasijunti absoliučiai bejėgis ir pasidavęs, buvo tikrai daug. Šis filmas – pats didžiausias išbandymas.
E.Davidavičė: „Šukavimas“ kurtas Dailės akademijos erdvėje, todėl iššūkiu tapo ir kūrinio formato pasirinkimas, ir idėjos gynimas, su ja praleisti beveik metai. Tačiau daugiausia kantrybės reikalavo animacijos procesai – trys mėnesiai pastovaus animavimo (nuo ryto iki vakaro), piešinių skenavimas, jų redagavimas, montažas. Nors filmo biudžetas buvo nulinis ir dirbau namuose, jaučiau, kad susikaupimas ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio man padėjo susitelkti į darbą ir visiškai pasinerti į animacijos procesą.
S.Polinauskas: Reikėjo padaryti nemažai klaidų, kad galima būtų iš jų pasimokyti. Paskata nesustoti šitame kelyje buvo tie režisierių darbai, kuriais žavėjausi jau nuo pat paauglystės. Tokia pati didžiulė paskata buvo žmonės, su kuriais teko dirbti, kurie mato ir jaučia dalykus panašiai, kaip ir aš. Kurti kiną be pinigų yra sunku. Bet jau rašydamas scenarijų žinojau savo biudžeto rėmus, todėl rašiau taip, jog tai galima būtų įgyvendinti už tiek, kiek turėjome. Augant kino kūrimo patirčiai, mintyse įsivaizduojami dalykai vis mažiau skiriasi nuo to, kas nufilmavus matoma ekrane.
– Jūsų nuomone, kurią vietą lietuviškam kinui ypač skauda, o kurioje – jo stiprybė, galia?
K.Davidavičius: Sudėtingas klausimas ir kaskart atsakyčiau vis kitaip, bet gal labiausiai skauda dėl to, jog didžioji dalis lietuvių negali lietuviškame kine atrasti to, ką randa kitų šalių komerciniame kine. Gal tik vienas ar du kūrėjai kartais gali pasiūlyti kiek kokybiškesnį turinį masinei auditorijai, bet ir tokiu atveju trūksta kokybiškų, jautresnių istorijų, kurios galėtų ne tik suteikti pramogą, bet ir paprastą, bet ne banalų moralą. O stipri jo pusė yra ta, jog atsirado labai įdomių režisierių, kurių filmų laukia tarptautiniai Europos festivaliai, ir reikia tik dar šiek tiek laiko, kad visiškai atsiskleistų tų žmonių vizijos.
T.Laucius: Skaudžiausias aspektas – filmų skirstymas į meninius bei komercinius. Taip skyla ne tik auditorija, bet ir visa kino bendruomenė. Kita vertus, įsivardindamas savo filmą, kaip vieną iš duotųjų variantų, profesionalus filmo kūrėjas palengvina savo kūrybos procesą ir nusimeta kai kurias atsakomybes, kurių turėtų nepamiršti: kūrinio kokybė, meninė vertė ir žiūroviškumas. Pastarąjį panaudojau labiau kaip savo būsimo kūrinio tikslinės auditorijos išmanymą. Pagrindinė stiprybė – naujieji jaunųjų kūrėjų lietuviški ilgametražiai filmai. Pažiūrėkit!
K.Milašiūtė: Man atrodo, kad dabar lietuviškas kinas išgyvena pakilimą. Tai įrodo vis dažniau geriausiuose pasaulio festivaliuose pristatomi kūrėjų darbai.
S.Polinauskas: Nemanau, kad vartojant sąvoką „lietuviškas kinas“ galima pasakyti ką nors konkretaus. Mūsų laisvėjančioje visuomenėse yra įvairių žmonių su savitomis pajautomis. Tai atsispindi ir tarp kino kūrėjų, ir ypač tarp jaunų kūrėjų: daugelis jų turi savitą braižą ir pasirenka labai įvairias, jiems svarbias temas. Pastaruoju metu nemažai Lietuvos kino kūrėjų yra pastebimi ir pripažįstami pasaulyje. Manau, artimoje ateityje lietuviai režisieriai sukurs nemažai stiprių filmų, kurių premjeros vyks svarbiausiuose A klasės festivaliuose.
E.Kairytė: Lietuvoje labai daug talentingų žmonių ir kino sritis – ne išimtis. Tik mes, lietuviai, dažnai esame dideli individualistai. Manau, būtų galima kur kas daugiau nuveikti, jei dažniau bendradarbiautume.
Vytautas Plukas: Jeigu lietuviškas kinas būtų filmo personažas, tai toks filmas greičiausiai būtų apie identiteto paieškas. Apie bandymą būti tokiu, kokio nori kiti, arba kokie kiti yra, bet galiausiai suprantant, kad geriausia būti nuoširdžiu savimi. Tikiuosi, taip nutiks ir iš tikrųjų – nuoširdus kinas yra labai didelė galia.
S.Bliuvaitė: Skauda ten, kur bandome apsimesti „Holivudu“ ar apskritai tuo, kuo nesame ir niekad nebūsime. Stiprybė ten, kur nebijome pasirodyti per paprasti, per kvaili, kur ieškome savo veido ir sprendžiame temas ar problemas, kurios iš tiesų mums svarbios ir skausmingos. Bet Lietuvoje atsiranda vis daugiau jaunų kino kūrėjų, ieškančių naujų formų, tarpusavyje absoliučiai skirtingų. Manau, tai – mūsų galia, ir ji tik stiprėja.
D.Minkevičius: Stiprybė – galimybė kurti autorinį, nepriklausomą kiną. Kurią vietą skauda – nežinau, nes man asmeniškai tikriausiai neskauda. Mėgaujuosi įvairiapusiu lietuvių autorių kuriamu kinu ir pats stengiuosi būti to dalimi.
D.Gumbrevičiūtė: Lietuviškas kinas pastaraisiais metais vis labiau išsigydo menamus skaudulius. Visomis prasmėmis kino industrija sparčiai auga. Tačiau, man atrodo, vis dar dažnam skaudus yra finansinis aspektas – kokybišką filmą sukurti tik lokaliomis lėšomis labai sudėtinga. Tai tarsi iš karto apibrėžia lietuviškus filmus būsiant minimalistiškus ir, vis gi, kartu tai – viena iš lietuviško kino stiprybių. Užuot leidus pinigus brangiems efektams ar lokacijoms, rizikuojant praplaukti paviršiumi, kūrėjai linkę kurti poveikį per aktorius, atmosferą, paprastomis priemonėmis ir pasiekti prasmingas temas bei esminius klausimus.
E.Davidavičė: Nenorėčiau subjektyviai vertinti kino industrijos, mieliau kūrėjams palinkėčiau daugiau laisvės, eksperimentavimo, žaismo su forma, montažu, temomis ir, žinoma, daugiau drąsios animacijos!
– Kaip matote savo ateitį industrijoje?
T.Laucius: Buvo smagu. Bet gal jau gana.
K.Milašiūtė: Šiuo metu vystau savo debiutinį ilgametražį filmą.
E.Kairytė: Norėčiau ir ateityje turėti galimybę kurti ir išgyventi iš kūrybos.
V.Plukas: Įsivaizduoju tokią ateitį, kurioje viskas, ką darau, tai filmuoju filmus.
D.Minkevičius: Reikia klausti būrėjos.
D.Gumbrevičiūtė: Šiuo metu prisidedu prie dokumentinio filmo kūrybinio proceso, nuo kino scenografijos amato atitolau. Manau, kad ateityje dokumentinis arba hibridinis kinas liks mano niša.
K.Davidavičius: Kol kas dar bandau susikurti viziją, kaip matau save ateityje, bet labiausiai tikiuosi, jog bus galimybė kurti ir įgyvendinti vis ambicingesnes, gilesnes idėjas.
E.Davidavičė: Šiuo metu vystau naują animacinį projektą, tikiuosi nesustoti, įsilieti bei prisidėti prie animacinį kiną kuriančių menininkų bendruomenės.
S.Bliuvaitė: Šią dieną apskritai sunku kažką įsivaizduoti, minint žodį „ateitis“, bet tikrai tikiu, jog kurti nesustosiu.
S.Polinauskas: Šiuo metu rašau scenarijų savo debiutiniam ilgametražiam filmui. Kai scenarijus bus baigtas, tikiuosi pasirengti filmavimui ir filmuoti. Šis būsimas poetinis detektyvas, manau, suras vietą tiek tarp festivalių kritikų, tiek tarp komercinių kino teatrų.
„Sidabrinė gervė“ laureatus skelbs lapkričio 22-ąją.
