„Žaidimų aikštelė“ pasakoja apie žiauriausią nusikaltimą – apie nusikaltimą prieš vaiką. Smurto temą įkvėpė tikra istorija įvykusi Anglijoje, kai buvo žiauriai nukankintas, nužudytas ir išniekintas mažametis. Po filmo, kuris baigiasi ypač tikroviška, dokumentinio kino technika nufilmuotos vaiko egzekucijos scena, kai net vyrai užsidengė rankomis akis, kino salėje įsivyravo mirtina tyla. Jaunasis lenkų režisierius Bartoszas M. Kowalskis, kuris už šį savo filmą yra susilaukęs net grasinimų, drąsiai stojo į akistatą su „Kino pavasario“ žiūrovais.
- Kaip jautėtės savo debiutinio filmo premjeros San Sebastiano festivalyje metu, kai daugybė žmonių pakilo iš savo vietų ir paliko salę. Kaip vertinate tokią žiūrovų reakciją?
- Tai buvo pirmoji vieša filmo peržiūra, tad labai nerimavau. Nesitikėjau tokios jautrios žiūrovų reakcijos. Smurtas šiame filme turi būti nepakeliamas, skausmingas, kaip smurtas tikrovėje. Nes smurtas ir negali būti skirtas pasimėgavimui – nėra, negali būti malonu žiūrėti žudymą. Tad, iš vienos pusės, džiaugiausi šia reakcija, nes ji yra tai, ko ir siekiau. Bet iš kitos pusės, jaučiausi lyg pasmerktasis, nes dalis žiūrovų buvo labi pikti. Jie pyko, šaukė ant manęs. Nukreipė savo pyktį ne į filmą, bet į mane. Tai buvo sunki akimirka. Nes šalia manęs stovėjo vaikai aktoriai. Jie buvo susikrimtę, nes žmonės išėjo iš kino salės. Aš paaiškinau vaikams, kad žiūrovai palieka filmą ne todėl, kad jie prastai atliko savo vaidmenis, bet todėl, kad negali priimti smurto.
- Norėčiau paklausti apie aktorius vaikus. Kaip jiems paaiškinote filmą? Kaip atradote vaikus šiems vaidmenims? Suprantu, kad tai buvo nelengva užduotis, nes turėjote gauti ir tėvų sutikimą.
- Svarbiausia šiame filme yra vaidyba. Tai buvo mūsų prioritetas. Bet koks netikrumas būtų sugriovęs visą filmą. Aktorių atranka užtruko aštuonis mėnesius, joje dalyvavo maždaug tūkstantis vaikų. Apkeliavome beveik visą Lenkiją. Jau pirmajame atrankos etape sakėme, kad tai sudėtinga tema, tačiau šiame etape vaikai nevaidino nieko, kas susiję su šia tema, tai buvo tik aktoriniai pratimai skirti patikrinti jų įgūdžius.
Vėliau, kai buvo likę tik trisdešimt kandidatų, prie mūsų prisijungė vaikų psichologai. Jie vertino vaikų psichologinę pusiausvyrą, aš – aktorinius gabumus. Tuomet vaikų tėvams davėme perskaityti filmo scenarijų. Dalis vaikų ir tėvų iškart paliko projektą. Galop liko saujelė aktorių su kuriais pradėjo dirbo psichologai: pasiruošimo metu, filmavimu metu, premjeros metu. Ir dirba iki šiol. Tad tai buvo dvigubas procesas: aš tikrinau ar vaikai susidoros su vaidmeniu iš aktorinės pusės, o psichologai tikrino ar vaikai ir tėvai gali pakelti šios temos svorį. Ir pradžioje, ir dabar susilaukiame kaltinimų, kad mes traumuojame vaikus. Tačiau mes iki šiol rūpinamės jais ir jų psichologine būkle. Žinote, du iš jų tęsia savo karjerą – ką tik nusifilmavo vaidybiniuose filmuose. Manau, vaikai neturėjo rūpesčių atskirti kas yra tikra, o kas tik vaidyba.
– Ką norėjote šiuo filmu pasakyti?
– Klausimas, kodėl sukūriau šį filmą neturi atsakymo. „Kodėl?“ galima užduoti kiekvienam kada nors sukurtam filmui ir nesulauksite jokio atsakymo. Šio filmo scenarijus yra stipri emocinė reakcija į tikrą įvykį. Po dviejų dokumentinių filmų „HBO“ televizijai, pradėjau svarstyti apie pilnametražinio vaidybinio filmo sukūrimą. Bet vieną dieną susidūriau su šia istorija... Iki tol maniau, kad esu matęs viską, kad turiu išsiugdęs emocinį imunitetą viskam, tačiau kai išgirdau apie šį beprasmišką, bejausmį, žiaurų smurtą, mane sukrėtė iki širdies gelmių. Taip stipriai, kad pradėjau domėtis šios istorijos aplinkybėmis, vaikų psichopatologija.
Tai buvo emocinis motyvas – kaip ir kodėl vieną paprastą saulėtą dieną gali gimti grynas blogis? Todėl pradėjau rašyti scenarijų. Nebuvo jokių svarstymų kokia mano tikslinė auditorija, kokią žinutę noriu perduoti. Pamaniau, kad svarbu kalbėti apie tai. Nes mažai kalbama apie tokius dalykus. O tai vyksta kiekvieną dieną. Ir jei praleidi vieną dieną su policijos pareigūnais, kurie tiria nepilnamečių nusikaltimus, akys atsiveria. Kiek bylų mes net nežinome. Ne visos jos tokios šokiruojančios, vienos daugiau, kitos mažiau, kartais tai smurtas nukreiptas į gyvūnus, kartais – į suaugusiuosius.
- Kokia buvo vaikų reakcija į šį filmą?
- Vaikai nematė filmo. Jis skirtas tik suaugusiesiems. Tik mūsų aktoriai vaikai matė šį filmą porą kartų. Bet jų reakcija yra visiškai kita tema. Nes jie dalyvavo filmo sukūrime ir vertino filmą labiau iš techninės pusės. Juokavo, klausinėjo vienas kito: kaip tau pavyko šioje scenoje taip ilgai nesumirksėti, kaip tau pavyko tai padaryti ar kitą. Tad tai visiškai kitokia reakcija. O pats filmas skirtas ne vaikams.
- Pasakojote, kad buvo tėvų, kurie paliko projektą, perskaitę scenarijų. Norėčiau paklausti apie tėvus, kurie nusprendė dalyvauti. Kokie buvo jų motyvai? Ar tik noras, kad jų vaikai bet kokia kaina vaidintų kine? Galbūt kitiems tėvams tiesiog nerūpėjo filmo tema?
- Jie suprato apie ką šis filmas ir koks šio filmo tikslas – tai buvo jų vienintelė motyvacija. Tai nėra smurtas dėl smurto. Tai nėra smurtas dėl pramogos, čia nesitaškoma kraujais. Šis filmas turi tikslą kelti klausimą ir kalbėti apie smurto tarp vaikų problemą. Tėvai suprato tai. Nepamirkime, kad tai tik filmas. Kaip ir sakiau, vaikai atskiria, kas yra tikrovė, ir kas yra tik vaidmuo. Taip, filmas tamsus, bet filmavimo aikštelėje buvo daug smagių akimirkų, juoko, tai buvo puikus nuotykis. Po kiekvienos premjeros sulaukiu žiūrovų priekaištų, kad galbūt vaikai aktoriai traumuojami, bet taip nėra. Jie toliau tęsia savo karjerą kine.
- Jūsų nuomone, kur yra smurto šaknys? Ar smurto proveržį lemia artima aplinka, visuomenė?
- Neįmanoma rasti atsakymo ir tai svarbiausia bei baisiausia šio reiškinio dalis. Dažniausiai tai sudėtinga grandinė įvykių, suveikianti tartum domino efektas – daug skirtingų veiksnių susideda ir staiga viskas griūva, įvyksta smurto protrūkis. Tačiau kartais nėra jokio paaiškinimo. Galima analizuoti įvairius veiksnius – tėvų skyrybos, nelaiminga meilė ir taip toliau, bet kaip ir šios istorijos atveju, minia profesionalų nerado jokio paaiškinimo.
Ne kiekvienas, išgyvenęs tėvų skyrybas, tampa nusikaltėliu, suprantate? Iš vienos pusės, kiekviena smulkmena galėjo padaryti įtaką, bet iš kitos pusės – bauginantis smurto banalumas. Jei žaidimų kambarys tą dieną nebūtų buvęs uždarytas, ar būtų lijęs lietus, galbūt mažylis būtų likęs gyvas. Šis smurto banalumas ir yra siaubingiausia dalis.
- Tai ne klausimas, tik nuomonė. Ne kiekvienas režisierius turi drąsos kalbėti tokiomis nepatogiomis temomis kaip smurtas prieš vaikus.
- Ačiū už nuomonę. Pažvelgus į šiandienos Lenkijos statistiką, 25 procentai vaikų susiduria su smurtu – kaip aukos arba kaip smurtautojai. Tai daug. Per daug. Todėl turime kalbėti apie tai.
