Naujausiame savo filme režisierių duetas meilę kinui deklaruoja ne žanro paieškomis, o tema. Berlyno kino festivalį atidariusi „Šlovė Cezariui!“ nukelia į šeštojo dešimtmečio Holivudą – didžiųjų studijų, „štampuojamų“ vesternų, miuziklų ir istorinių filmų laikus. Tuomet irgi buvo kalbančių apie kino mirties neišvengiamumą. Kas gi nutiks, kai kiekvienuose namuose atsiras televizorius?..
Ryškiomis spalvomis žaižaruojančio Holivudo užkulisiai džiugina mažiau – žmogus čia tik didelės mašinos sraigtelis.
Panašių gąsdinimų sulaukia ir pagrindinis filmo personažas, kino studijos šulas Edis Meniksas. Tačiau šiuos nuogąstavimus į antrą planą nustumia kasdieniai rūpesčiai – vyro neturinti nėščia aktorė, skandalų ištroškusi žiniasklaida ir filmavimo komandos nesutarimai.
Atrodytų, jog su visa ant savo pečių užgriuvusia našta Edis tvarkosi užtikrintai, tačiau staiga it į vandenį dingus didžiausio metų filmo žvaigždei – pačiam Cezariui! – viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Netrukus Edis gauna raštelį, reikalaujantį už Cezarį vaidinantį aktorių Beirdą Vitloką sumokėti 100 000 dolerių išpirką. Jį pasirašo „Ateitis“.
Atidesni žiūrovai epizodiškai kuriamame pasakojime atpažins ne vieną ankstesnį Coenų filmą – apie Holivudą pasakojo juodoji komedija „Bartonas Finkas“, 6-ąjį dešimtmetį ir didžiųjų korporacijų žaidimėlius narstė „Hadsakerio įpėdinis“, nuotaikingais muzikiniais intarpais buvo papildytas „O, broli, kur tu?“, o pagrobimą buvo galima išvysti filmuose „Auginant Arizoną“ ir „Fargo“.
Filme „Šlovė Cezariui!“ netrūksta nuorodų ir į to meto kino pasaulį – drauge su E.Meniksu klaidžiodamas po kino studiją, žiūrovas patenka į pritrenkiančią miuziklo sceną smuklėje, saloninės melodramos ir vandens miuziklo filmavimus. Tačiau ryškiomis spalvomis žaižaruojančio Holivudo užkulisiai džiugina mažiau – žmogus čia tik didelės mašinos sraigtelis, o vienas skambutis gali lemti, kad stačiokiškam vesternų aktoriui lasą beliktų sukti tik iš spagečių, mat nuo šiol, studijos reikalavimu, jis bus reprezentatyvus ir elegantiškas populiariose dramose vaidinantis jaunuolis.
Susipažįstant su vis kitais antraplaniais personažais ir studijos kasdienybe, atrodytų, jog režisieriai net pamiršo pagrobtąjį aktorių. Ir išties, išvaduoti komunistų irštvoje (prabangiame name ant jūros kranto) laikomo, kokteilį gurkšnojančio B.Vitloko broliai Coenai neskuba, o ir jis pats rodosi ganėtinai susidomėjęs socialinės lygybės kūrimu ir korporacijų atnešamomis negandomis.
Režisierių sukurta „Ateitis“ – tai dar iki Trumbo epochos su raganų medžioklės vedliais turėjusi kovoti scenaristų organizacija. „Mes sukūrėme scenarijus filmams, uždirbusiems milijonus, o ką gavome patys?“, – klausia B.Vitloko grobikai, nuolat linksniuodami žodžius „sistema“ ir „masės“.
Abiejose barikadų pusėse žaidžia šaržuoti personažai – kairieji intelektualai, diskutuojantys apie dialektiką, ir paviršutiniški pramogų pasaulio rykliai. Galbūt todėl pačių režisierių pozicija lieka paslaptyje, o ši priešprieša, turėjusi būti viso filmo centrine ašimi, tampa išraiškinga, tačiau ne visai pagrįsta 6-ojo dešimtmečio JAV iliustracija.
Tiesia linija judančiai dramaturgijai pritrūksta kulminacijos: būtent todėl žiūrint „Šlovę Cezariui!“ aplanko keistas jausmas – ištęstas ir monotoniškas filmas pasibaigia tarytum nė neįpusėjęs.
Dramaturgiškai panaši scena, kurioje keturių konfesijų atstovai yra pakviečiami į studiją patvirtinti, jog kuriamas filmas apie Kristų neįžeis niekieno jausmų, buvo sukurta kur kas aštriau ir todėl paveikiau. Diskusija apie filmą čia virsta farsą primenančiu teologiniu mūšiu, kuriame kiekviena savo tiesa įsitikinusi pusė emocingai neigia kito mintį, o susirinkimą sušaukusiam E.Meniksui belieka susiimti už galvos, laukiant Holivudui visais laikais svarbaus verdikto – šis filmas yra toks blankus, jog net ir labai norint negalėtų įžeisti kieno nors įsitikinimų.
Tačiau nors visi šie epizodai – nuo religinės kovos iki į baseiną šokančios undinės – puikiai veikia pavieniui, skirtingos scenos nevirsta organišku kūriniu. Tiesia linija judančiai dramaturgijai pritrūksta kulminacijos: būtent todėl žiūrint „Šlovę Cezariui!“ aplanko keistas jausmas – ištęstas ir monotoniškas filmas pasibaigia tarytum nė neįpusėjęs.
Nuo E.Menikso išpažinties bažnyčioje prasidedanti „Šlovė Cezariui!“ taip pat baigiasi savotiška išpažintimi. Meniksas puola į glėbį savo gyvenimo meilei, Holivudui, su visomis jo ydomis, skandalais bei nesibaigiančiomis problemomis, ir nejučiomis supranta, jog tiki ne dievu, o galimybe būti juo kino aikštelėje, kuriant naujus pasaulius ir svajones. E.Meniksas tampa Holivudo personifikacija, o visą filmą žiūrovą lydėjęs užkadrinis balsas gali pakiliai padėti tašką toli gražu ne geriausiame brolių Coenų filme.
Taip jau būna su meilės prisipažinimais – ne visada jie sklandūs, raiškūs ar labai originalūs. Ypač kai tenka konkuruoti su per tris dešimtmečius jau parašytais meistriškais meilės laiškais.
