Šį rimtą pokalbį įkvėpė visame pasaulyje režisierių Claude'ą Barrasą išgarsinusi lėlinė animacija „Moliūgėlio gyvenimas“. Jame įrodoma, kad pilietiška socialinė atsakomybė gali lemti be tėvų augančių vaikų laimę.
Diskusijoje dalyvavo – kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius Remigijus Gataveckas; psichologas, „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis; „Žiburio fondo“ vadovė Kristina Stepanova ir „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė. Diskusiją moderavo žurnalistas Richardas Jonaitis.
„Oskarui“ nominuotas „Moliūgėlio gyvenimas“ pasakoja apie devynerių metų našlaitį, besivadinantį Moliūgėliu, kuris po motinos mirties atsiduria vaikų namuose. Nors berniukas nebeturi vilties kada nors gyventi didelėje šeimoje ar gražiuose namuose, jis vaikų namuose susiranda draugų, įsimyli mergaitę ir pasijunta laimingas.
Šį filmą dar galima išvysti papildomuose festivalio seansuose: balandžio 14, 17 ir 19 dienomis. Jis rodomas drauge su daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukusiu lietuvių trumpametražiu filmu „Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys), labai originaliai ir vizualiai atsakančiu į klausimą – kas nutinka, kai mirštame?
Iš kur atsiranda vaikų pyktis
Pasak psichologo R.Povilaičio labai svarbus uždavinys tenka suaugusiesiems, kurie privalo stebėti ir teisingai reaguoti, kas vyksta tarp vaikų, kai jie susibara, stabdyti patyčias, ir nebausti to, kuris tai pradėjo, o išsiaiškinti, kodėl tas vaikas savyje turi tiek pykčio, kodėl jis nori skriausti kitus, ir bandyti su tomis priežastimis kovoti.
„Kartais tokias situacijas, kai vienas vaikas skaudina kitą vaiką, įvardija „susipyko“. Nors čia niekas su niekuo nesusipyko, o vienas vaikas bando padaryti kažką skaudaus kitam. Tad nereikia su tuo susitaikyti, o atvirkščiai – pasakyti iniciatoriui, kad tai, ką tu darai, skaudina, ir tu turi liautis. Jeigu tai pasakys mokytoja, auklėtoja, direktorė, tokių situacijų mažės“, – kalbėjo R.Povilaitis.
„Nesvarbu, vaikui 10 mėnesių ar 10 metų, jei jis piktas, mušasi, vadinasi nori dėmesio. Jis tikisi, kad tu jį mylėsi nepaisant to, koks jis yra. Vaikai dar tik mokosi ir jie neturi vidinių resursų kalbėti apie jausmus. Jiems kartais sunku pasakyti, kad aš pykstu ar man sunku, tad jie tai kompensuoja blogu elgesiu“, – psichologui antrino dėl vaikų ir su vaikais dirbančios organizacija „Žiburio fondas“ vadovė K.Stepanova,
Ar sunku Lietuvoje įsivaikinti?
K.Stepanovos teigimu reikėtų pradėti nuo apsilankymų pas planuojamą įsivaikinti, globoti vaiką, su juo po truputį susipažinti, užmegzti ryšį. „Filme vaikai sako, kad jie per seni, kad kas nors juos įsivaikintų. Tai akivaizdu ir mūsų šalies vaikų namuose. Devynerių metų vaikas taip pat mano, kad yra per senas susirasti tėvelius, – pasakojo K. Stepnova. – Norint įsivaikinti yra įvairiausių procedūrų, pavyzdžiui, 30 valandų mokymai, kurie leidžia pasiruošti, arba namie susipažinti su šeima besilankančių specialistų konsultacijos. Į tas procedūras reikia žiūrėti ne į kaip privalomas, o į kaip pagalbines, paruošiamąsias.“
„Žiburio fondas“ teikia nemokamą pagalbą ne tik jau globojantiems vaikučius, bet ir besiruošiantiems tai daryti. Jiems teikiamos nemokamos konsultacijos įvairiausiais klausimais, padedama surinkti reikiamus dokumentus ir pan.
Kokios pagalbos reikia našlaičiams?
Į šį klausimą „Gelbėkit vaikus“ vadovė R.Dičpetrienė atsako, kad filme „Moliūgėlio gyvenimas“ parodoma realybė, netgi ta, kuri esti šalies vaikų globos namuose. Jos teigimu taip Lietuvoje gyvena virš 3 tūkst. vaikų ir mes kiekvienas galime kažką dėl jų gerovės padaryti.
„Vakar buvau vienuose globos namuose ir išvydau tą patį, kas rodoma ir „Moliūgėlio gyvenime“. Galvoju, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad tie vaikai būtų laimingesni. Pavyzdžiui, salėje esantys jaunieji žiūrovai gali tiesiog nuvažiuoti pas lietuviškąjį Moliūgėlį, aplankyti jį, su juo pabūti arba pasikviesti jį į svečius“, – kalbėjo už vaiko teises kovojančios organizacijos vadovė.
Žvilgsnis į filmą augusiojo vaikų namuose akimis
Alytaus vaikų globos namuose drauge su broliu augęs kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius Remigijus Gataveckas sako, kad filme pastebėjo daug momentų, kurie iš tikro vyksta panašiose įstaigose. Jo žodžiais tariant, „Moliūgėlio gyvenime“ viskas tik estetizuota ir gražiai pateikta – „realybė yra kur kas liūdnesnė, tačiau filmas idėjos ir menine prasme labai aukšto lygio ir tikrai naudingas pamatyti tiek vaikų globos namuose, tiek iš jų durų“.
„Kino pavasario“ platinamą filmą galima pamatyti festivalio pratęsimo metu iki balandžio 20-osios. Vėliau bus siekiama „Moliūgėlio gyvenimą“ rodyti kuo plačiau, kad žmonės suvoktų, kas vyksta beglobių vaikų gyvenime ir ką galima padaryti, kad jie augtų laimingi.
