Itin paveiki, intymi ir chronologiška danų režisieriaus Andreas Dalsgaard ir Sirijos kūrėjo Obaidah Zytoon bendra juosta „Karo šou“ („The War Show“) žiūrovus veda per emocinę konflikto genezę bei atskleidžia, kiek mažai skirtumų tarp šviesios revoliucijos idėjų ir ekstremizmo. 2011 m. kovą, Siriją pasivijus Arabų pavasariui, radijo operatorė Obaidah Zytoon ir jos draugai prisijungė prie gatvės protestų prieš prezidentą Basharą al-Assadą. Suprasdami, kad jų šalis niekada nebebus tokia pati, menininkų ir aktyvistų grupelė pradėjo filmuoti savo gyvenimą ir šalį krečiančius įvykius. Kai brutalus al-Assado režimo atsakas į protestus įtraukė šalį į kruviną pilietinį karą, po pirmųjų susidūrimų su prievarta, įkalinimais ir mirtimi, draugų viltys apie šviesesnę ateitį ima griūti. Obaidah palieka Damaską ir keliauja aplink Siriją: iš savo gimtojo miesto Zabadanio į sukilėlių centrą Homse ir Šiaurės Siriją, kur ji tampa augančio ekstremizmo liudininke. Tai labai asmeniškas kelio filmas, kuriame užfiksuotas Sirijos likimas per labai siaurą, bet intymią mažo draugų ratelio kameros akutę.
Tragiškomiška istorija apie paprastą vyrą ir moterį, kurie ieško meilės – toks yra gruzinų režisieriaus Levan Koguashvili filmas „Naujas Gogitos gyvenimas“ („Gogita‘s New Life“). Po keturiolikos kalėjime praleistų metų, Gogitai metas grįžti į normalų gyvenimą. Vyro svajonės gana kuklios – nuosavas namas ir santuoka su miela moterimi. Bet kas susidomės neturtingu darbininku ir dar buvusiu kaliniu, kuris gyvena su motina? Tačiau Gogita internetinėje pažinčių svetainėje susipažįsta su Maka. Ji jau ne pirmos jaunystės ir tikrai ne pati gražiausia mergina pasaulyje, tačiau moka kepti skanius tortus. Dar net nesusitikusi pora pradeda regzti grandiozinius planus. Gogitos motinai tai visai nepatinka. Ji priekaištauja, kad Maka per stora, o Gogita gali susirasti gražesnę merginą. Režisierius ne tik fiksuoja Gogitą ir Maką, šie kartais turės vaidinti patys save surežisuotose scenose.
Pirmą kartą „Kino pavasaryje“ sutinkamo indų režisieriaus Rahul Jain filmas „Staklės“ („Machines“) – tai intymaus ir atidaus gyvenimo ir darbo ritmo milžiniškame tekstilės fabrike Vakarų Indijoje portretas. Nuo septintojo dešimtmečio Sačino regionas Vakarų Indijoje tapo vienu svarbiausių industrijos centrų, kuriame tūkstančiai darbininkų, negalėdami ištrūkti, kas dieną dirba nežmoniškomis sąlygomis. Kino kamera žiūrovą panardina į kelionę po vietas, kuriose klesti dehumanizuotas fizinis darbas ir nesibaigiantys sunkumai, priverčiantys mąstyti apie darbo sąlygas, primenančias apie vis didėjančią atskirtį tarp pirmojo pasaulio šalių ir besivystančių valstybių. Šiame vaizdais stulbinančiame filme, jautriai atrinkdamas pokalbius su pačiais darbininkais, režisierius kuria pasakojimą apie neteisybę ir priespaudą, žmones ir mašinas.
Dokumentinė JAV režisieriaus Adamo Sobelo juosta „Darbininkų čempionatas“ („The Worker Cup“) perteikia globalią žmogiškumo paletę. Kai FIFA pasirinko 2022 m. pasaulio futbolo čempionatą rengti Katare, pasirengiamiesiems darbams ši nafta pertekusi šalis priviliojo milijonus migruojančių darbininkų. Filme vaizduojama grupės vyrų iš Kenijos, Indijos, Nepalo ir Ganos kasdienybė izoliuotose darbo stovyklose. Sunkios darbo valandos už neadekvatų atlygį praskaidrinamos entuziastingu pabėgimu į korporacijų tarsi kaulą darbininkams numestą galimybę organizuoti savo futbolo turnyrą. Nors darbininkų čempionatas vietiniams lyderiams yra kur kas daugiau nei reklaminis triukas, patiems darbininkams tai reta galimybė visa galva pasinerti į kvapą gniaužiantį varžybų pasaulį ir įrodyti, kad yra tikri čempionai.
Nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukianti rumunų kino meistro Cristian Mungiu drama „Baigiamieji egzaminai“ („Graduation“) kalba apie vaikų ir tėvų priimamų kompromisų kainą. Romeo – vidutinio amžiaus daktaras, gyvenantis kompromisų kupiną, bet ganėtinai patogų gyvenimą mažame Transilvanijos miestelyje. Jis augino dukrą vildamasis, kad sulaukusi pilnametystės ji kurs savo ateitį užsienyje. Jo planas artėja prie išsipildymo – Eliza gavo stipendiją studijuoti psichologiją Jungtinėje Karalystėje, telieka išlaikyti brandos egzaminus, o tai tokiai gerai mokinei kaip ji tėra formalumas. Tačiau kai prieš pat pirmąjį egzaminą įvyksta tai, kas gali sugriauti jos kruopščiai planuotą ateitį, Romeo turi veikti. Bet nė vienas sprendimas nesutampa su nuo vaikystės dukrai skiepytais moralės principais.
Kanados režisierės Tiffany Hsiung dokumentinis filmas „Atsiprašymas“ („The Apology“, 2016) supažindina žiūrovą su Azijos „močiučių“ istorija. Filmo herojės – trys buvusios „paguodos moterys“, kurios kartu su dar daugiau nei 200 000 Azijos moterų ir mergaičių buvo pagrobtos ir išnaudojamos kaip seksualinės vergės japonų armijos karių Antrojo pasaulinio karo metais. Nors jau praėjo daugiau nei 70 metų po jų įkalinimo „paguodos stotelėse“, trys „močiutės“ (taip dabar vadinamos buvusios paguodos moterys) – Gil iš Pietų Korėjos, Cao iš Kinijos ir Adela iš Filipinų – šiandien jau yra savo gyvenimo saulėlydyje, tačiau giliai širdyje vis dar nešioja nepakeliamą skausmą. Jausdamos, kad laikas bėga nenumaldomai, jos ryžtasi paviešinti tiesą ir pasirūpinti, kad siaubingi praeities nusikaltimai nebūtų pamiršti. Nesvarbu, ar prašydamos oficialaus Japonijos atsiprašymo, ar tiesiog sutelkdamos drąsą prieš mirtį savo istorija pasidalinti su artimaisiais, jos siekia tik vieno – išnaudoti paskutinį šansą ir supažindinti ateities kartas su praeities nusikaltimais.
Kino juostoje „Kita vilties pusė“ („The Other Side Of Hope“, 2017) susikerta dviejų su naujais gyvenimo iššūkiais susidūrusių žmonių likimai – pabėgėlio iš Sirijos, kuris per klaidą atsidūrė Helsinkyje, ir suomių prekiautojo, nusprendusio radikaliai pakeisti savo gyvenimą. Kai Suomijos vyriausybė atmeta Kaledo prašymą suteikti prieglobstį, jis nusprendžia čia likti nelegaliai. Vietinis Vikstriomas vieną dieną palieka gyvenimo partnerę, meta marškinių prekybos verslą ir savo gyvenimą pastato ant kortų stalo. Kai jam pasiseka, nusiperka restoraną sostinės pakraštyje. Vieną dieną šio restorano kieme Vikstriomas randa Kaledą ir, kitaip nei daugelis, nelieka abejingas – randa jam darbą, vietą gyventi, net parūpina naują tapatybę. Kartu su restorano personalu jie sukuria utopinę bendruomenę, kuri primena, kad pasaulis gali ir turi būti geresnis.
Suomių režisierius Aki Kaurismäki meistriškai įtraukia žiūrovą ir priverčia jį pabūti jų su niekuo nesupainiojamoje, unikalioje kūrybinėje visatoje, kurios dėsniai mielesni ir artimesni širdžiai nei realybė.
Į „Oskaro“ nominaciją pretendavusioje šveicarų režisieriaus Marco Raymond Wilkinso trumpametražėje dramoje „Geros kelionės!“ („Bon Voyage“) pagrindiniai veikėjai Jonas ir Silvija maloniai skrodžia Viduržemio jūros bangas prabangia jachta ir mėgaujasi laisvalaikiu. Giliai sutemus pora savo kelyje pastebi skęstantį ir perkrautą pabėgėlių laivą. Jonas su Silvija patiria šoką, bet patys bijo sustoti ir padėti nelaimės užkluptiems sirams, tik paskambina pakrantės saugos tarnyboms.
Dar vienas trumpukas, britų režisieriaus Toby Fell-Holdeno filmas „Balkonas“ („Balcony“), pasakoja apie nepalaužiamo charakterio paauglę Tiną, kuri lemtingai susižavi afganistaniečių kilmės mergaite Dana. Mokykloje Tina atvirai pasakoja, kad kukli svetimšalė dažnai nukenčia nuo smurtaujančio tėvo Karimo. Niekas nesuabejoja Tinos paskleista informacija ir šlovina ją už pasiaukojimą apsaugoti Daną nuo patyčių mokykloje. Tinos ir Danos draugystė sužydi, o įtarimų vis daugėja.
Europos kino meno akademijos apdovanojimui nominuotos britų režisieriaus Danielio Mulloy trumpo metro dramos „Namai“ („Home“) veikėjai kelionėje patirs, ką jaučia tūkstančiai kitų vyrų, moterų ir vaikų, mėginančių prasibrauti į Europą.
Patogiai ir laimingai gyvenanti jauna šeima išsiruošia kruopščiai suplanuotų atostogų, kurios pasisuka visai netikėta linkme.
Pačiame trumpiausiame festivalio filme „Monika“ („Monica“) (juostos trukmė vos 5 min.) bus galima išgirsti istoriją merginos, patekusios į prekybos žmonėmis tinklą. Realiai įrašytą interviu interpretuoja profesionali aktorė Sarajeve, o skaudžią išpažintį įgarsina talentingoji lietuvių pianistė Martyna Jatkauskaitė-Paleologou.
Nebylioje trumpametražėje juostoje „Sienos“ („Borders“) , režisierius Damjanas Kozole parodo pabėgėlių kasdienybę: gražią rudens dieną policininkų ir kareivių lydima imigrantų ir pabėgėlių grupė pereina Šengeno sieną tarp Kroatijos ir Slovėnijos. Atvykėlių laukiama Brežicės mieste įkurtame registracijos centre.
