Nauji kino projektoriai, garso aparatūra jau nebeįsitekdavo mažose senų kino teatrų aparatinėse. Vietos dar reikėjo ir filmų subtitrų aparatui. O pagal 1931 m. „išguldytas“ naujas kino teatrams taisykles, kuriose buvo ne tik priešgaisriniai, bet higienos, estetiniai, etiniai reikalavimai, daugumai senųjų kino teatrų jos buvo neįgyvendinamos nei fiziškai, nei finansiškai.
Vietos valdžia dažniausiai stengdavosi neužgesinti vienintelio kultūros žiburio miestelyje ir užtardavo prieš Vidaus reikalų ministrą. Tačiau pašonėje iškilus moderniems kino rūmams – su sava šildymo sistema, viduje esančiais tualetais, senam kino trobesiui nieko kita nelikdavo, kaip užsidaryti.
Modernėjimo procesai vyko ir katalikų pasaulyje. Jei XX a. pradžioje Bažnyčia nuo kino žegnojosi, kaip nuo velnio, tai ketvirtajame dešimtmetyje, popiežiui laiminant, buvo įkurtas tarptautinis kino biuras – Office Catholique International du Cinematographe. Europoje pradėti rengti tarptautiniai Pedagoginio kino kongresai. (1) Švietimą kinu idėjas į savo šalį parvežė ir Lietuvos Bažnyčios tarnai, ir pasaulio matę lietuviai.
Kinu „susiūtas“ Atlantas
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai tapus nepriklausomai, ne vienas lietuvis pargrįžo iš svetimų žemių. Plaukė namop ir iš Amerikos. Kas visam laikui, o kas bent aplankyti savus. Dzūkui Kazimierui Lukšiui pavyko Amerikoje prakusti – įgijo elektromechaniko specialybę, Norfolk mieste (Massachusettso valstybėje) nusipirko 300 vietų kino teatrą, o išmokęs filmuoti, tapo Amerikos lietuvių gyvenimo kino metraštininku.
Nufilmavęs A.Vitkausko teatro trupės spektaklį „Genovaitės mirties valanda“, uždėjęs lietuviškus užrašus, nuvežė filmą į 130 lietuvių kolonijas. Pasisekimas buvo didžiulis. K.Lukšys ne tik demonstravo spektaklį-filmą, bet tuo pačiu kino kamera užfiksuodavo vietos tautiečių gyvenimą. Tada filmininkui ir kilo mintis – kodėl gi neparplukdžius saviškiams Lietuvos kine? Ir nuo 1922 m. K.Lukšys pradeda „dygsniuoti“ Atlanto vandenyną.
K.Lukšys ne tik demonstravo spektaklį-filmą, bet tuo pačiu kino kamera užfiksuodavo vietos tautiečių gyvenimą. Tada filmininkui ir kilo mintis – kodėl gi neparplukdžius saviškiams Lietuvos kine?
Lietuviški vaizdai patiko ir Fox News kino bendrovei, tad K.Lukšys tampa jos atstovu Europoje. (2) Lietuvoje įsimylėjęs (iš nuotraukos) Ceciliją Paulikaitę, ją vedė. Nuo tol pas Amerikos lietuvius jie keliavo kartu. Kino vakaruose tautiečių širdis jaudino ne tik tėvynės vaizdai, bet ir Cecijos atliekamos lietuviškos dainos. (3)
Kai pora susilaukė pirmos dukers Irenos, Lukšiai nusprendė įsikurti Raseiniuose. Nupirkęs nemažą žemės sklypą miestelio centre, 1926 m. K.Lukšys pradėjo statyti didžiausą Raseiniuose trijų aukštų namą. (4) 1928 m. jau iškeliamas pabaigtuvių vainikas. Netrukus pirmame aukšte atidaromos įvairios parduotuvės, „amerikoniškas“ alaus baras, kur iš čiaupo buvo pilstomas „Gubernijos“ alus. (5) Antrame ir trečiame aukšte įkuriamas viešbutis. O viena pastato dalis, per tris aukštus, buvo skirta 200 vietų kino teatrui.
Netrukus pirmame aukšte atidaromos įvairios parduotuvės, „amerikoniškas“ alaus baras, kur iš čiaupo buvo pilstomas „Gubernijos“ alus.
1930–aisiais, Vytauto Didžiojo metais, spalio 22 d. Raseinių apskrities komisija įžengė į Vytauto Didžiojo gatvėje esančius kino rūmus. Praėję dešinėje esančią kasą, penketas komisijos vyrų atsidūrė priešais plačius laiptus. Iš erdvaus laukiamojo jie pakilo į antrąjį aukštą. Ten buvo įrengta drabužinė, bufetas ir... didžiausia naujovė Raseiniuose – vyrų ir moterų kambariai (tualetai). Salės gale buvo trys ložės ypatingiems svečiams, mažiausioji skirta administracijai. Trečiajame aukšte buvo kino aparatinė ir balkonas, talpinantis beveik 90 žmonių. (6) Nors komisija rado tam tikrų neatitikimų pagal projektą, leidimą rodyti kiną pasirašė. (7)
Kadangi K.Lukšys ir toliau filmavo bei kinu „siuvo“ Atlantą, kino teatro „Romuva“ rūpesčiai pasiliko Raseiniuose. 1930 m., lapkričio 27 d. į gerbiamą pulkininką[?] pagalbos kreipėsi naujojo kino teatro nuomininkas: „Lietuvai žinomas filmininkas Lukšys Raseiniuose pastatė rūmus ir juose įrengė teatrą, kurį aš turėjau laimės ar nelaimės išnuomoti. Aplinkybės taip susidėjo, kad jis nespėjo sutvarkyti savo reikalų statybos inspekcijoje ir palikęs savo planus išdūlino Amerikon, o mane paliko su teatru kaip katę su pūsle. Jo statybos planas nepatvirtintas ir aš neturiu nuolatinio leidimo teatrui veikti. <...> Mūsų miesteliui Lukšio teatras didelis kultūrinis reiškinys, tai gi reikia, kad jam veikti kliūčių nebūtų.“ (8)
Daug užtikrinčiau „Romuvoje“ 1932 m. tvarkėsi kitas nuomininkas – jurbarkietis Povilas Gerkė, Raseiniuose apsigyvenęs vos už dviejų namų nuo kino teatro. (9) Jis ne tik rūpinosi kino teatro reikalais, bet čia dirbo ir kino mechaniku. (10)
1935 m. K.Lukšys galiausiai apsisprendė nusėsti Lietuvoje – Raseiniuose augo trys jo vaikai – Irena, Vytautas ir Birutė. Be to, 1933 m. buvo įsteigęs kino bendrovę Lukšys ir Ko, ketino Lietuvoje kurti kultūrinius filmus. Turėdamas nuosavą automobilį, kino aparatūrą, K.Lukšys važinėjo skersai šalį, filmuodamas svarbius įvykius. Negana to, 1935 m. filmininkas dar sumojo išsinuomoti naują kino teatrą Radviliškyje, ką tik pastatytuose šaulių namuose. (11) Tačiau po metų kino teatro nuomą perleido Onai Maželienei, taip pat pagrįžusiai iš užsienio. (12)
Kartais K.Lukšys ir pats „Romuvoje“ rodydavo filmus bei parengdavo kino mechanikų pamainą. (13) Ūgtelėjus vaikams, C.Lukšienei taip pat teko vadovauti kino teatrui.
Į „Romuvą“ žmonės rinkdavo ne tik kino žiūrėti. Scenoje dainuodavo ir šokdavo pradinukai, pasirodydavo gimnazistai, spektaklius atveždavo Kauno valstybinis teatras, šlagerius traukė Danielius Dolskis. Kino teatre vykdavo „kaukių balius, kartūno balius, žydų balius, profsąjungų balius, kasmetinis lenkų „Ponų Balius“, – liudijo vyriausioji dukra Irena Lukšytė. (14)
1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, Lukšių šeima neteko visų verslų ir turtų. K.Lukšys spėjo išvykti į Ameriką, šeima ketino atplaukti vėliau. (15) Tačiau jų planus pakoregavo istoriniai įvykiai. Likusi viena su vaikais, karo metais C.Lukšienė buvo „Romuvos“ vadovė.
Į „Romuvą“ žmonės rinkdavo ne tik kino žiūrėti. Scenoje dainuodavo ir šokdavo pradinukai, pasirodydavo gimnazistai, spektaklius atveždavo Kauno valstybinis teatras, šlagerius traukė Danielius Dolskis.
Paskutinėmis karo dienomis į Lukšių namą pataikė bomba, bet ji nesprogo. Vėliau, mėginant ją neutralizuoti, triaukštis pastatas buvo susprogdintas. Po karo C.Lukšienė ir jauniausioji dukra Birutė buvo ištremtos į Sibirą. Į Lietuvą grįžo, bet ne į Raseinius. Amerikoje su tėvu susitiko tik I.Lukšytė, karo metais ištekėjusi ir laiku išvykusi iš Lietuvos. K.Lukšio kino kūryba užsibaigė Lietuvoje.
Kinas Šv. Antano rūmuose
Didžiulių užmojų laisvoje Lietuvoje turėjo ir pranciškonas Tėvas Augustinas (Antanas Augustinas Dirvelė). Metus keliavęs po Ameriką, kur skaitė pamokslus ir rinko lėšas pranciškonų klierikų mokyklai, 1931-aisiais pargrįžo į Kretingą.
Tie metai buvo skirti šv. Antano Paduviečio 700-osioms mirties metinėms paminėti. „Atsižvelgę į šventojo troškimą būti misionieriumi, Kretingos broliai pranciškonai nusprendė šv. Antano garbei pastatyti jubiliejinį monumentą – misionierius rengiančią švietimo įstaigą. 1932 m. buvo pastatyta berniukams skirta gimnazija su bendrabučiu, pavadinta Šv. Antano misijų kolegija. Gimnazijos statybą aukomis rėmė išeivijos lietuviai, todėl atsidėkodami jiems pranciškonai pasiryžo pastatyti moderniai įrengtus prieglaudos namus, kuriuose galėtų apsigyventi iš užsienio grįžtantys senyvo amžiaus tautiečiai.“ (16)
Sukurti architektūrinį projektą buvo pakviestas diplomuotas statybos inžinierius Rapolas Žigas, mokslus baigęs Sankt Peterburge, tuo metu gyvenantis Šiauliuose.
Prieglaudos namai pradėti statyti 1933 m., o 1934 m. lapkričio 11 d. Šv. Antano rūmai buvo pašventinti ir iškilmingai atidaryti.
Prieglaudos namai pradėti statyti 1933 m., o 1934 m. lapkričio 11 d. Šv. Antano rūmai buvo pašventinti ir iškilmingai atidaryti. Raudonų plytų „dviejų aukštų su šoniniais 3 aukštų rizalitais“, pastatas buvo didžiausias ir moderniausias Kretingoje. Tokios prieglaudos ir visoje Lietuvoje nebuvo. Pagal inžinieriaus R. Žigo sumanytą projektą įrengta moderni šildymo sistema, įvestas vanduo ir kanalizacija. Pastatas turėjo autonominę elektrinę. Rūmuose buvo įrengti 60 kambarių, valgykla, susirinkimų salė, biliardo kambarys, koplytėlė, bažnytinių rūbų siūvykla, spaustuvė bei knygrišykla. (17) Sumanytas buvo ir savas kino teatras.
Iškart po iškilmių, 1934 m. lapkričio 20 d. gimnazijos rektorius tėvas Augustinas, atstovaudamas pranciškonų ordiną, kreipėsi į Kretingos apskirties viršininką, kad leistų vienuolyno naujoje salėje atidaryti Gimnazijos kiną. Jis rašė: „filmos bus renkamos moksliškos ir dorai visuomenę kultūrinančios, rodomos tris kartus per savaitę. (18) Prašyme minima, kad Pranciškonų gimnazija būtų šios salės savininkė ir gautą pelną skirtų Vienuolyno gimnazijos išlaikymui. Užsimenama, kad turimas naujas, tų metų laidos ištobulintas kino aparatas, kuris apsaugotas nuo filmo užsidegimo (pirmas toks Lietuvoje!). (19)
Turimas naujas, tų metų laidos ištobulintas kino aparatas, kuris apsaugotas nuo filmo užsidegimo (pirmas toks Lietuvoje!).
Speciali komisija: Policijos viršininkas Antanas Kaziūnas, Apskrities inžinierius Vytautas Rimgaila, Apskrities gydytojas dr. J.Nainys, suskubo apžiūrėti kino teatrą. Nors ir gerbiamas buvo Tėvas Augustinas, tačiau komisija negalėjo užsimerkti ir nepamatyti dešimt trūkumų, kuriuos išvardino akte. „Šildomieji radiatoriai ir vamzdžiai neapsaugoti nuo prisilietimo, nors šildymas garinis“, kino teatro kasoje nėra telefono, trūksta kainoraščio, specialios vietos afišai, salės plano, kėdžių numeracijos, ne iki galo pasirūpinta ir priešgaisrine sauga ir t.t. (20) Neskaitant to, Kretingos apskirties viršininkas nusiuntė prašymą į Vidaus reikalų ministeriją, kad leistų prašytojui Tėvui Augustinui Dirvelei atidaryti kino teatrą Kretingoje, su sąlyga, kad trūkumai per tris savaites bus pašalinti. (21) Gruodžio 12 d. leidimas išduodamas. (22)
Kino salė buvo įrengta cokoliniame aukšte. Miestelėnai į kino teatrą galėjo patekti iš gatvės, o gimnazistai ir mokytojai paprasati nusileisdavo iš kitų pastato aukštų. Kino žiūrovams buvo padarytas laukiamasis su rūbine. Prieš seansus jie galėjo užsukti į bufetą, kurio patalpose kasdien valgydavo gimnazistai ir mokytojai. Salėje pirmose eilėse kėdės buvo paprastos, o nuo vidurio – atlenkiamos. Kiną galėdavo žiūrėti apie 300 žmonių. Kadangi jau projektuojant patalpą galvota ne tik apie kiną, buvo padaryta scena. Jai iš dešinės laiptukai vedė į patalpas artistams. Už jų buvo tualetai vyrams ir moterims. Kino mechanikas į aparatinę patekdavo laiptukais, esančiais salės gale. (23)
Iš pradžių kino teatras vadintas Pranciškonų ordino „Gimnazijos kinu“. Tačiau pasikeistus privatinės gimnazijos direktoriui, imta manyti, kad čia esantis „kinas mažai ką turi bendro su gimnazija“. 1939 m. rudenį jam vadovauti imasi pastato architektas R.Žigas, kuris su šeima palikęs Šiaulius, jau keletą metų gyveno Kretingoje, tuose pačiuose Šv. Antano rūmuose. (24) Kino teatro valdytojui reikėjo skubiai apsispręsti, koks pavadinimas būtų tinkamiausias – „Simfonija“, „Serenada“ ar „Žvaigždė“. „Žvaigždė“ R.Žigui atrodė geriausias, bet vyr. Statybų ir sauskelių inspektorius pranešė, kad toks kino teatro pavadinimas jau yra. Surastas kitas – „Audra“. 1940 m. balandžio 7 d. Vidaus reikalų ministras jį patvirtino. (25)
Tų pačių metų vasarą Šv. Antano rūmus bolševikai nacionalizuoja. Juose įkūrė NKVD pasienio kariuomenės štabą.
Tačiau tų pačių metų vasarą Šv. Antano rūmus bolševikai nacionalizuoja. Juose įkūrė NKVD pasienio kariuomenės štabą. Rūsiuose ir cokoliniame aukšte iškart įrengė areštinė. Ten buvo įkalintas ir Tėvas Augustinas, kurį vėliau ištrėmė į Sibirą, kur jis ir mirė. (26) Ta pačia kryptimi išvežta ir Žigų šeima (išskyrus sūnų Henriką). Architektas ten mirė 1942 m.
1941 m. birželio 22 d. Šv. Antano rūmuose įsikūrusi hitlerinė civilinė apskrities administracija iš rūsių paleido vienus kalinius ir uždarė kitus. Už gretimų sienų esančioje kino salėje ir vėl sukosi filmai. Karo metais kino teatrui, pavadinimu „Ostland“, vadovavo Albertas Vainorius. Su juo dirbo dar aštuoni žmonės.
Kino edukacija Vilkaviškio parapijoje
„Vilkaviškis miestas – vienas iš pirmųjų turi savo elektros stotį. Tačiau iki 1926 m. elektros stotis mieste „švietė“ labai liūdna šviesa. <...> Dabar jau Vilkaviškis gali džiaugtis turėdamas moderniškai įrengtą elektros stotį. Šviesa dabar būna per visą parą“, – 1932 rugsėjo 1 d. rašė „Lietuvos Aidas“ (27)
Kai Vilkaviškyje gyvenantis Aronas Grinšteinas 1926 m. sugalvojo žmonėms parodyti kino šviesą, piestu stojo vietinė Katalikų blaivybės draugija, Lietuvos darbo krikščionių sąjunga, Lietuvos Katalikų moterų draugija.
Kai Vilkaviškyje gyvenantis Aronas Grinšteinas 1926 m. sugalvojo žmonėms parodyti kino šviesą, piestu stojo vietinė Katalikų blaivybės draugija, Lietuvos darbo krikščionių sąjunga, Lietuvos Katalikų moterų draugija, jaunieji „pavasarininkai“. Tąkart Statybos ir sauskelių inspekcijai užklausus Vilkaviškio parapijos klebono Mato Dobrilos, ar nėra kliūčių iš dvasiškosios pusės kinematografui atsidaryti, sulaukė išsamaus atsakymo su minėtųjų origanizacijų parašais: „kinas stovi stačiai prieš didžiasias, frontines bažnyčios duris. Nuo Švantoriaus tą namą skiria tik apie 6 sieksnių g-vė ir, nuo pačios bažnyčios dar dusyk toks šventoriaus plotas. <...> Kinematografo rengėjai nieko šlykštesnio, nešvaresnio ir daugiau pažeminančio katalikų tikėjimą negalėjo sumanyti, kaip įrengti tokioje vietoj savo demoralizuojančią įmonę. <...> Šiandien jau nėra paslaptis, kad kinematografai, kaip visame pasaulyje, taip ypač Lietuvoje vaidena demoralizuojančią žmonijos, labiausiai jaunuomenės rolę. (28)
Po dešimtmečio kunigas Antanas Šilingas – Vilkaviškio katedros vikaras ir vyskupo A. Karoso sekretorius imasi kino reikalų. 1935-ųjų vasarą bažnyčios pašonėje kitąpus Laisvės gatvės, buvo baigti statyti parapijos namai. Vidaus planą, kuriame buvo kino teatras, nubraižė statybos inžinierius Mečislovas Strumila. Kai viskas buvo įrengta, 1937 m. rudenį kunigas A.Šilingas nusiuntė Vidaus reikalų ministerijai prašymą atidaryti Vilkaviškio parapijos kino teatrą. (29)
Viskas buvo pagal planą – erdvus fojė, kasa, bufetas, šalia jo – vyrų, moterų tualetai, scena, balkonas.
Vietos komisija – Vilkaviškio burmistras A.Sajeta, inžinierius M.Strumila ir gydytojas Iz.Kaunas apžiūrėjo įrengtas patalpas. Viskas buvo pagal planą – erdvus fojė, kasa, bufetas, šalia jo – vyrų, moterų tualetai, scena, balkonas. Kino teatras talpino 320 žmonių. Antrame aukšte dar buvo ramovė, knygynas bei nemaža erdvė skaityklai. (30) Vietos komisija, viską patikrinusi, sutarė, kad kino teatrą galima atidaryti. (31) Gavęs palaimininimą kino teatrui „Giedra“ veikti, kunigas A.Šilingas tapo atsakomingu vedėju, o kino mechaniku – Balys Vaškelis. (32)
Į Vilkaviškį neseniai buvo sugrįžęs vietos kunigų seminarijos auklėtinis Justinas Dabrila, Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje įgijęs filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1935 m. jis dirbo Vilkaviškio gimnazijos kapelionu, o nuo 1936 m. – kunigų seminarijos profesoriumi, dvasios tėvu. (33) Studijuodamas užsienyje, J.Dabrila buvo skaitęs popiežiaus Pijaus XI pasisakymą enciklikoje (1929 metais gruodžio 31dieną) apie auklėjimą, kurioje buvo išgirtas katalikų darbas „filmų srityje“. (34)
Šventasis Tėvas trokšte trokšta, kad visose šalyse prie Katalikų Veikimo Centrų būtų organizuojamas ir pedagoginis kinas.
Grįžęs į Lietuvą, J.Dabrila parašo tekstą „Katalikų pedagoginis kinas Lietuvoje“, kuriame referavo paskutinį padagoginio kino kongresą, Romoje vykusį 1934 m. Skyrelyje „Pedagoginis kinas užsienyje“ J.Dabrila rašo: „Šventasis Tėvas trokšte trokšta, kad visose šalyse prie Katalikų Veikimo Centrų būtų organizuojamas ir pedagoginis kinas. (35) J.Dabrilos tekstas buvo atspausdintas knygelėje, kurioje buvo galima sužinoti, kad „Bažnytinėje Provincijoje prie Katalikų Veikimo Centro, kaip jo integrinė dalis, yra įsteigiamas Katalikų Pedagoginio Kino Centras – KPKC. (36) Šio centro direkciją sudarė Lietuvos Bažnytinės Provincijos vyskupų atstovai, o administracija buvo Vilkaviškyje. „Visais klausimais prašoma Gerb. Lietuvos Auklėtojus keiptis šiuo adresu: Kun. J. Dabrila, Vilkaviškis, Klebonija“. (37)
1935 m. KPKC sąrašą sudarė 18 filmų. Tarp jų – „Ispanų kultūrinis bolševizmas“, „Paveikslai iš japonų liaudies gyvenimo“, „Katalikų misijos Japonijoje“, „Liliputų kelionė į požemius“, „Liliputai Kinijoje“ (vaikams) ir kt. Taip pat buvo ruošiamų filmų sąrašas religine tematika „Katekizmas“, „Dekalogas“, „Bažnyčios įsakymai“, „Šventoji istorija“, „Literatūra“.
Parapijos salėje ne tik kinas buvo rodomas. J.Dabrilos rūpesčiu imta ruošti koncertus. Iš Kauno buvo kviečiami atlikėjai – tiek dramos aktoriai, tiek operos solistai.
Kai 1938 m. spalio 12 d. kun. A. Šilingas paskiriamas Liudvinavo bažnyčios klebonu, „Giedros“ reikalai buvo patikėti jaunajam profesoriui. (38) „J.Dabrila pats vykdavo į Kauną ir atsirinkęs parsiveždavo į Vilkaviškį ne tik religinio turinio, bet ir meniškus humaniškus pasaulietinio pobūdžio filmus. Pasirūpino kun. Justinas ir mažamečiais vilkaviškiečiais. Jie ir šiandien prisimena vaikystėje parapijos salėje regėtus filmukus apie juokingą Diko ir Dofo nuotykius. <...> Parapijos salėje ne tik kinas buvo rodomas. J.Dabrilos rūpesčiu imta ruošti koncertus. Iš Kauno buvo kviečiami atlikėjai – tiek dramos aktoriai, tiek operos solistai...“, – prisiminė A. Greičiuvienė. (39)
1940 m. užėjus bolševikams, J.Dabrila išvyko į Kauną, bet ir ten nebuvo ramu, todėl sugrįžo tėviškėn. 1941 m. karo išvakarėse dviračiu nuvažiavo pas kurso draugą, Lankeliškių parapijos kleboną Vaclovą Balsį, kur tikėjosi prabūti neramų laiką. Tačiau 1941 m. birželio 22 d. ankstų rytą čia įsiveržė bolševikų kareiviai. Suėmę V.Balsį, J.Dabrilą, buvusį Marijampolės gimnazijos kapelioną Joną Petriką, nuvežė juos į Budavonės mišką ir žiauriai nukankino. (40)
Vokiečių okupacijos metais „Giedroje“ kinas buvo rodomas. Vadovu tapo Ignas Neniškis. Su juo dirbo dar aštuoni žmonės. Karo pabaigoje pastatas buvo stipriai apgriautas, tačiau vėliau atstatytas. 1963 m. parapijos salėje buvo įrengtas Vilkaviškio krašto muziejus. Dabar patalpos sugrąžintos Vilkaviškio parapijai.
Generolo Povilo Plechavičiaus „Kapri“
Kai 1929 m. generolas Povilas Plechavičius buvo išleistas atsargon, jis apsigyveno Skuode, kur jauniausiasis brolis Kazimieras rūpinosi jo malūno reikalais. Praslinkus dešimtmečiui nuo „įsižeminimo“ Skuode, P.Plechavičius nusprendė miestelyje pastatyti kino teatrą. Ar generolas mėgo kiną, galima paspėlioti? Gal jam pristigo pramogų, gal veiklos, bet greičiausiai manė, jog kino teatras galėtų būti kitu pinigų malūnu.
Projektą P.Plechavičius užsakė Vadimui Lvovui, architektūros mokslus studijavusiam Berlyne ir neseniai apsigyvenusiam Palangoje. 1938 m. kurortą nusiaubus gaisrui, architektui buvo patikėtas jo atkūrimas. Kino teatro projektą V.Lvovas užbaigė balandžio gale. Netrukus Skuode, palei Birutės alėją, ant Mickevičiaus gatvės kampo, priešai Gedimino aikštę pradėti kasti kino teatro pamatai. (41)
Gal P.Plechavičiui pristigo pramogų, gal veiklos, bet greičiausiai manė, jog kino teatras galėtų būti kitu pinigų malūnu.
Rūmams po truputį kylant, V.Lvovui dar reikėjo papildyti projektą naujais sumanymais. Jei iš pradžių broliams Plechavičiams atrodė, kad kino salėje pakaktų 180 vietų, tai vėliau suprato, kad padarius balkoną, tilptų daugiau žmonių. Architektas pageidavimą išpildė – balkone buvo trys ložės, talpinačios po 6 žmones, salėje taip pat padaugėjo vietų. (42) Naujas projektas, pagal kurį dabar salėje turėjo tilpti 245 žmonių, 1938 m. rugsėjo gale patvirtinamas (43), o gruodžio pabaigoje mūrinis kino teatras jau puikavosi Skuodo centre.
Kino teatro savininkas P.Plechavičius 1939 m. kovo 27 d. ranka parašo prašymą ponui Vyriausiam Statybos inspektoriui, kad leistų „šventėms atidengti kino teatrą“ (44). Ar šv. Velykų proga balandžio 10-ąją, nelaukdami leidimo, Plechavičiai sukvietė į kiną garbingus svečius, nežinia, tačiau oficialiai atidaryti kino teatrą buvo leista tik birželio 10 d. (45). Netrukus ir kino teatro reikalus ėmėsi tvarkyti brolis Kazimieras.
Naujasis kino teatras buvo vienas dailiausių pastatų Skuode, galėjęs konkuruoti su šiuolaikiška Lietuvos didmiesčių architektūra.
Naujasis kino teatras buvo vienas dailiausių pastatų Skuode, galėjęs konkuruoti su šiuolaikiška Lietuvos didmiesčių architektūra. Kino teatro išorė išsiskyrė dekoratyviomis betono plytomis, kurios suteikė pastatui faktūriškumo ir ritmikos. Įėjimas į kino teatrą buvo neįprastas – iš pastato kampo. Virš jo švietė apvalainos lempos. Langai buvo išryškinti raudonomis plytomis, kurios itin derėjo su šlaitinio stogo čerpėmis. Modernus buvo ir kino teatro vidus – dailios atlenkiamos kėdės, balkonas su mediniais apvadais, dekoratyvios apšvietimo detalės ant sienos. Kadangi Plechavičiai kino teatrą statė vien tik kinui, tai nei didelės scenos, nei kambarių artistams čia nebuvo. Tik erdvė stacionariam kvadratiniam ekranui. Nespėjo broliai Plechavičiai pasidžiaugti savo kino rūmais, vos tik sugalvojo jam pavadinimą „Kapri“, užėjo bolševikai.
P.Plechavičius suskubo pasitraukti į Vokietiją, o jo broliai ir seserys su mama, tikėdami, kad „raudonieji“ tapo humaniškesni, liko. 1940 m. liepos 13 d. Kazimierą ir brolį Aleksandrą, grįžtančius iš Kauno automobiliu, Raseiniuose motinos akyse sumušė ir suėmė. Abiejų brolių gyvenimai Rusijos platybėse baigėsi tragiškai. (46)
Kai po metų, Lietuvoje „viešėjo“ vokiečiai, generolas P.Plechavičius grįžo. Tačiau nei Skuodo malūnas, nei kino teatras jam nerūpėjo. Karo metais „Kapryje“ kino šviesa nebeišsiveržė. Po karo sovietams sugrįžus, P.Plechavičiaus kino teatras pavadinamas „Baltija“. Kinas čia sukosi iki 1992 m. Šiuo metu kino rūmais naudojasi Skuodo jaunimas. Pastato išorė beveik nepakito, o interjeras sušiuolaikintas.
--------------------------------------------------------------------------------------
Išnašos
- Kun. Dr. J. Dabrila „Katalikų pedagoginis kinas Lietuvoje“ („Šviesos spaustuvė“, Kaunas, 1935, p. 6)
- Pagal R. M. Lapo knygą „Ten, ekrane sužibus“ (The Baltic Cinematographic Research Centre Press Čikaga, 1983, p. 74–77)
- Raseinių krašto istorijos muziejus, PF 1881 a p
- RaKIM LS 1866
- T. p. 1879
- LCVA, F 1622, A 3, B 113
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- LCVA, F 1622, A 3, B 133
- T. p.
- LCVA, F 1622, A 3, B 113
- Raseinių krašto istorijos muziejus, RaKIM LS 1873
- https://www.spauda.org/lietuviu-dienos-laikrastis/
- https://krastogidas.lt/objektai/sv-antano-rumai?route=17538
- Romualdas Beniušis „Kretingos statytojas Rapolas Žigas“, https://www.pajurionaujienos.com/?sid=19788&act=exp
- LCVA, F 1622, A 3, B 84
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- Romualdas Beniušis „Kretingos statytojas Rapolas Žigas“, https://www.pajurionaujienos.com/?sid=19788&act=exp
- LCVA, F 1622, A 3, B 84
- https://ofs.lt/2008/05/27/tevas-augustinas-dirvele/
- „Lietuvos Aidas“, 1932 rugsėjo 1 d., nr. 198, p. 2
- LCVA, F 1622, A3, B 184
- LCVA, F 1622, A 3, B 185
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- https://www.vle.lt/straipsnis/justinas-dabrila/
- Kun. Dr. J. Dabrila „Katalikų pedagoginis kinas Lietuvoje“ („Šviesos spaustuvė“, Kaunas, 1935, p. 6)
- T. p., p. 6
- T. p., p. 9
- T. p., p. 11
- LCVA, F 1622, A 3, B 185
- Jonas Šidlauskas, Valdas Bartasevičius „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“ (Vilkaviškis, 1992, p. 42)
- https://alkas.lt/2021/06/22/budavones-kankiniai-nuotraukos/
- LCVA, F 1622, A3, B 88
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1549382/istorikas-plechavicius-zmogus-isgelbejes-lietuvos-garbe
- https://tzinios.lt/povilo-plechaviciaus-broliu-ir-seseru-istorijos-emigracija-arba-prazutis/