Kad kinas į Lietuvą atkeliavo ne su raudona vėliava, kad tarpukario Lietuvoje veikė kone 80 kino teatrų, šiame straipsnių cikle ir norėtųsi supažinti su laikais, kai kinas Lietuvos mažesniuose miestuose ir miesteliuose dar iki lozungo buvo svarbiausias ir prieinamiausias iš menų.
Anonimo išsaugoti fotografiniai liudijimai
Kaip atrodė patys pirmieji XX a. pradžioje atidaryti stacionarūs kino teatrai Lietuvoje, galima pamėginti įsivaizduoti, nors ir nėra išlikusių kino teatrų fotografijų. Stengtasi juos įrengti panašiai kaip anuometinius teatrus, tik savo erdve mažesnius. Salėje be parterio, būdavo ložės, didesniuose balkonas. Vietą galėjai pasirinkti pagal kišenėje turimas monetas. Kino teatrų patalpos būdavo įrengiamos pirmame ar antrame aukšte, dažnai kokiame nors gyvenamajame name, esančiame pagrindinėje miesto, miestelio gatvėje arba netoli aikštės.
Tyrinėjant XX a. pradžios miestų ir miestelių panoramines gatvių ar aikščių nuotraukas, žinant, kurioje gatvės dalyje kino teatras buvo, kai kuriose, pasididinus vaizdą, galima įžiūrėti išlindusią kino teatro iškabą – „Kino Eden“ ar „Repos“ (Vilniuje).
Nelabai ką daugiau žinotume ir apie tarpukariu Lietuvos miestuose ir miesteliuose veikusių kino teatrų išorę ir vidų, jei ne fotografijos, kurios šiuo metu saugomos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Fotografijų rinkinyje – virš 100 nuotraukų.
Jose užfiksuoti 37 Lietuvos kino teatrai, kuriose ir modernūs Kauno statiniai, atidaryti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, ir į daržines panašūs nedideliuose miesteliuose. Kino teatrus įamžino vietiniai fotografai apie 1942 m.. Ši užduotis buvo nuleista vokiečių okupacinės valdžios, norint suregistruoti esamą vietinį „turtą“. Kas šių fotografijų autoriai, kol kas dar nežinoma. Tik ant dviejų uždėtas fotografo atspaudas su autoryste.
Marijampolės kino teatrą „Palas“ įamžino vietinis fotografas Stasys Rūškys, o Pasvalio gimnazijoje įrengtą kino salę nufotografavo tarpukariu gerai žinomas fotografas Juozas Adamkavičius. Rinkinyje esantys Kauno kino teatrai, ypač naujieji modernūs, ne tik nufotografuoti itin profesionaliai, bet ir nuotraukos atspaustos didesnio formato. Ant blausios Skaudvilės nuotraukos kitos pusės, lyg teisinantis, didelėmis raidėmis mėlynu rašalu užrašyta: „Geresnio fotografo pas mus nėra“. Kas tas žmogus, į kurio rankas šis Lietuvos kino teatrų nuotraukų rinkinys pateko, kurį jis išsaugojo ir padovanojo muziejui, nežinoma. Tikėtina, kad tai kinotyrininkas, režisierius Vytautas Mikalauskas, ne tik domėjęsis Lietuvos kino istorija, bet ir parašęs ne vieną istorinę knygą.
Kino teatre – ir opera, ir šokiai
Tarpukario spaudoje skirtingų rajonų laikraščiai nepraleisdavo progos vieną ar kitą kino teatrą pagirti ar papeikti, paanonsuoti būsimą ar aprašyti įvykusį renginį. Iš nedidelių žinučių galima suprasti, kad kino teatrai miesteliuose buvo svarbi vieta ir ne tik dėl ten rodomo kino.
Filmai dažniausiai čia sukdavosi tik savaitgalį, įvykdavo po du, tris seansus per savaitę, o kadangi didesnių salių susibūrimams trūko, tai kino teatro salėje pramaišiui vykdavo vietinių muzikantų koncertai, mėgėjų teatro spektakliai, o išstumdžius suolus, vykdavo ir šokiai ar šventinės užstalės.
Biržietis pramonininkas Vaitiekus Vasiliauskas 1921 m. statydamas medinį namą Kaunauninko gatvėje (dab. Rotušės g.) kuriame (1) buvo numatęs, kad kinas draugaus su teatru, todėl įrengė sceną. „Biržuose niera tikslo ir išrokavymo statyti vien tik kinoteatrui, dėlto, kad kinoteatrą galema roditi tik viena du sikiu į savaitę“, – savo prašymą dėl kino teatro ir teatro atidarymo Biržų ir Pasvalio apskrities atstatymo komisijai argumentavo V.Vasiliauskas. (2)
Įėjus iš gatvės į priebūtį, kairėje buvo kasa, o žengiant toliau – bufetas. V.Vasiliauskas dar tada sugalvojo gudrų būdą, kaip salę transformuoti, pasibaigus spektakliui, kad tilptų kuo daugiau kino žiūrovų. Kartais salėje tilpdavo 190, kartais 240 žmonių, o kai dar slapta prilįsdavo vaikų, gal net visi 300. Dekoracijos būdavo suslėpiamos užkūlisiuose, ant scenos pristatoma kėdžių ir gaudavosi gerosios vietos ložės žiūrovams, o salės kėdes tereikdavo apgręžti. Ložėje sėdintieji už nugarų girdėdavo kino projektoriaus motoriuką. Ekranas kabojo ant priešingoje pusėje. (3) Salę parengti šokiams buvo dar paprasčiau – kėdės stodavo kolonomis palei sienas, šokių muzikantai įsitaisydavo ant scenos. (4).
Pirmaisiais metais biržiečiai, eidami į kiną patamsiais, susitikę kitą su liktarna, užklausdavo, gal į „Vasiliausko salę?“ Arba kokioj krautuvėj dalindavo: „Vakar pas Vasiliauską tiek prisijuokėm, rodė kiną apie mažą driskių“. Bilietai kainavo nebrangiai – 20, 30 centų. Begarsinį kiną pianinu gyvai garsindavo Zalaga. (5) Tik kinas ar kitokie smagumai galėjo vakarais miestelėnus išvilioti iš namų. Kai čia įsikūrė artistų trupė „Mūza“, pradėjo statyti ir rodyti spektaklius, V.Vasiliausko trobesiui prilipo Mūzos vardas. Du kambariai už scenos buvo skirti saviems ir garstoliuojantiems artistams. (6)
Išties čia plasnojo įvairiausios mūzos. Jau 1923 m. biržiečiams fortepijonu skambino kompozitorius Juozas Gruodis, smuikavo Vladas Motekaitis, tarpukariu įkūręs pirmą lietuvių styginį kvartetą. Dainavo Rytuose ir Vakaruose plačiai žinomas tenoras Kipras Petrauskas, Kaune žavėdavęs operos mėgėjus. Iš laikinosios sostinės atvykdavo Valstybės teatras. (7).
V.Vasiliausko salėje vis tik reikšmingiausias buvo kinas. Vykstant seansams, šalia stovėdavo gaisrinė mašina, kad prisireikus, liepsnos akimirksiu būtų užgesintos. (8) Ypatingas pakylėjimas apimdavo V.Vasiliauską, kai pas jį ant scenos kalbas rėždavo buvęs Biržų mokytojas Jonas Šliūpas, Steigiamojo Seimo narys Mykolas Sleževičius. 1926 m. gegužės 6 d. apie Seimo rinkimų reikšmę čia kalbėjo vėl į prezidentus taikantis Antanas Smetona. Smagiausia kino teatre būdavo, kai gimnazistai švęsdavo „Šlipsininkų“ (kaklaraiščių) šventę. Tada vaikinukai dėvėdavo kostiumus, ryšėdavo kaklaraiščius ar peteliškes, merginos apsivilkdavo tuomet, ketvirtajame dešimtmetyje, madingas sukneles, pasidarydavo šukuosenas, panašias į kino herojų. (9)
Gal todėl, kad V.Vaitiekaus kino ir teatro salė biržiečiams buvo šviesulys, gal kad ant scenos dažnai sužibėdavo ne viena Lietuvos meno ir politikos žvaigždė, 1934 m. kino teatras pavadinamas „Žvaigžde“. (10) Ir nors 1928 m. Biržuose, gaisrinės antrame aukšte gaisrininkai atsidarė savo kino teatrą (vėliau pavadintas „Odeon“), iš kurio garsiakalbio sklindančios dainos prieš seansus nustelbdavo bažnyčios varpus, (11) Vaitiekaus salė veikė kaip veikusi.
„Ketvirto skyriaus pabaigos proga Laužadiškio pradžios mokyklos mokytoja Šernienė (kuri tarp kitą ko, buvo pirma, kuri mane pavadino poetu...) nutarė mus nuvežti į Biržus, į kiną. Tai taip aš ir pamačiau savo pirmą filmą gyvenime, kažkokią melodramą. Nieko iš to filmo neprisimenu, bet prisimenu labai trumpą filmą su Miki Mausu, kurį parodė prieš melodramą“, – savo pirma kino žiūrėjimo patirtimi pasidalino Jonas Mekas.
Vokiečiams ėmus šeimininkauti Bižuose, 1941 spalio 11 d. „Žvaigždė“ vėl ima rodyti kiną. „Filma „Karl Peters“, kaip buvo tikėtasi, susilaukė milžiniško pasisekimo. Kino salė dabar yra gerai atremontuota ir švari“, – pasirodo informacija propagandiniame laikraštyje „Naujosios Biržų žinios“. (12) Karo metais į „Žvaigždę“ užklydo ir keliaujantis cirkas. Tačiau programą žiūrėjusiam biržiškiui, pasirodė „nieko žavėtino ar gražesnio nebuvo parodyta, išskyrus seniai nuvalkiotus ir niekuo neįdomius numerius“. (13)
Ypatingai į kiną veržėsi vaikai, per kuriuos suaugusieji negalėdavę prasibrauti prie kasos ar į vidų. „Norint tuos vaikus išauklėti gerais žmonėmis, reikia susirūpinti jau dabar. Kur gi jų tėvai ir kas jie tokie? <...> Lieka tik vienas kelias – uždrausti šiems vaikams kino lankymą, arba geriau, sakant, suaugusiems skirtų filmų. Jiems tokios filmos kenkia“, – viešai piktinosi M.Mežiūnas, pirmaisiais karo metais. (14)
Anuometinis gimnazistas B. Januševičius (kaip, tikėtina, ir J. Mekas, kuris karo metais lankė Biržų gimnaziją), iš skelbimų lentos sužinodavo, kurių klasių mokiniams leidžiama žiūrėti tuo metu demonstruojamus filmus. Jei moksleivį, atėjusį žiūrėti neleidžiamo filmo, kas nors iš mokytojų pamatydavo, jo mamai tekdavo pasiaiškinti, kad neturinti kur palikti vaiko. „Dievulėliau, kokie tie filmai buvo nekalti, palyginti su šiuolaikiniais!“. (15)
„Nausiosios Biržų žinios“ 1944 m. sausio 22 d. džiaugėsi, kad anksčiau V. Krisiukėno vadovaujamas kino teatras „Žvaigždė“ dabar sugrąžintas buvusiam jo savininkui Jonui Vasiliauskui (Vaitiekaus tėvui), o vedėjaus – Domas Normantas. Vedėjas viešai visiems pažadėjo rūpintis, kad būtų parodyta kuo daugiau „kultūrinių“ filmų, stengsis, kad prie kino nereikėtų grūstis ir bereikalo gaišti laiko, o „Biržų dramos teatro atžvilgiu kino administracija laikysiantis šūkio menas – menui; vadinasi teatro dalyviams kino lankyme bus duodama pirmenybė.“ (16)
Po kelių mėnesių „Žvaigždė“ sudegė karo liepsnose.
Lietuvos kino centro dalinė parama knygos apie Lietuvos kino teatrus rengimui.
Išnašos:
- LCVA, F 1622, A 3, B 911, L22.
- LCVA F 1622, A 3, B 9, L 11
- T. p., L22
- Pagal biržiečio Boriso Januševičiaus prisiminimus.
- Pagal V. Aleksiūnienės prisiminimus. Užrašė Snieguolė Kubiliūtė 2002 m.
- F 1622, A 3, B 9, L 22
- Pagal biržiečio Boriso Januševičiaus prisiminimus
- LCVA F 1622, A 3, B 9, L 16
- Pagal biržiečio Boriso Januševičiaus prisiminimus.
- T.p.
- LCVA F 1622, A 3, B 9, L 32
- „Biržų istorijos apybraižos“ (II), 2018, p. 400–401
- „Naujosios Biržų žinios“, 1941 spalio 11 d.
- „Naujosios Biržų žinios“, 1943 kovo 4 d.
- „Naujosios Biržų žinios“, 1944 kovo 18 d.
- „Nausiosios Biržų žinios“ 1944 m. sausio 22 d.
