Šios retrospektyvinės programos kuratorė, „Skalvijos“ kino centro programų sudarytoja Sonata Žalneravičiūtė prisimena vieną anonsinį filmą, kuriame buvo ironiškai žvelgiama į lietuvišką kiną: „Kaimo pirkioje ant lovos guli mergina, prie apkrauto buteliais stalo sėdi vaikinas. Pamačiusi pro langą gandrą, mergina nustebusi klausia – kodėl ne arklys? Vaikinas atsako – rūko nėra. Jei prieš dešimtmetį Lietuvoje kas nors būtų surengęs apklausą, lietuvišką kiną reikštų rūke pievoje stovintis arklys. Jis lėtas, niekas nevyksta, daug tylima.“
– Kas suformavo šiuos, matyt, ir programoje Varšuvoje iš dalies atsispindinčius stereotipus?
– Pirmasis lietuviško kino stereotipas susijęs su sovietmečiu, kitas – jau su nepriklausomybės laiku. Tiesos juose yra. Rūkas ir arklys – dažnai lietuvių kine atsikartojantys motyvai. Rūkas Lietuvoje dažnas, kinematografiškai išraiškingas, pro rūką būtų galima įžvelgti ir nežinios, netikrumo metaforą. Rūko būsena sovietmečiu žmones buvo apėmusi ilgus metus. Rūko ir arklio įvaizdis kine atskleidžia ne tik lietuvių ryšį su gamta, bet sąmoningą ar pasąmoninį režisierių norą kalbėti ne tiesiogiai, bet poetiniais įvaizdžiais, metaforomis.
Antrasis stereotipas, susiformavęs jau nepriklausomybės metais, buvo dėl jaunosios režisierių kartos, o ypač Šarūno Barto kūryboje bežodžio, nors ir iškalbingo buvimo kadre, lėtos filmo tėkmės. Naujosios kartos režisierių – Audriaus Stonio, Artūro Jevdokimovo, Andriaus Šiušos, Valdo Navasaičio daugelyje filmų žodžių atsisakyta, tarsi norint geriau į viską įsižiūrėti, įsiklausyti, kad geriau suvokti save visiškai pasikeitusiame gyvenime. Jų filmai pasižymėjo kasdienybės filosofiškumu.
– Ankstyviausi retrospektyvos Varšuvoje filmai yra sukurti chruščiovinio „atlydžio“ metais, kai po stalinmečio atsirado daugiau laisvės ir ja suskubo pasinaudoti kūrėjai. Kaip ir kuriuose filmuose tai ypač pasireiškė?
– Kino poezija tada tapo savotiška priebėga. Be to, kūrėjai siekė ne tik vizualumo, atmosferiškumo, bet pasitelkė ezopo kalbą. Rūta Oginskaitė rašė, „jog 1965 metais, pažiūrėję Roberto Verbos – tuomet filmavusio trumpučius siužetus kronikai – parvežtą medžiagą, kur baltaūsis kaimo senukas tarmiškai kalbėjo apie savo šeimą, apie išvargtą vargą, Kino studijoje „visi suprato“, kad tapo naujos epochos lietuvių dokumentikoje liudininkais. Tokia yra „Senio ir žemės“ gimimo istorija. Lietuvių poetinės dokumentikos pradžia.“
Net ir renkantis kultūros temas, dokumentininkams neretai tekdavo imtis gudrybės. Suteikus Robertui Verbai galimybę sukurti filmą Lenino 100-ečio jubiliejaus paminėjimui, dokumentininkas sumanė parodyti filme Lietuvos šimtamečius. „Šimtamečių godose“ (1969) nufilmuoti senoliai porina apie nelengvą buvusį gyvenimą, apie sunkiai augintus vaikus, apie meilės ir šilumos ilgesį, apie Dievą. Jame nė kvapo nėra komunistinio rytojaus herojų, juolab Lenino. Todėl „Šimtamečių godos“ buvo iškart paguldytos ant lentynos. Nors ir kalbėdamas apie progresą – naujų geležinkelio bėgių tiesimą – režisierius Henrikas Šablevičius filme „Kelionė ūkų lankomis“ (1973) su nostalgijos gaidelėmis, važiuodamas „siauruku“, įamžina laiką, kai žmonės keliaudavo šeimyniškai, krepšiuose veždavo paukščius, grodavo armonika.
Režisierius Edmundas Zubavičius, turėdamas užduotį parodyti, kaip tarybų valstybė rūpinasi taika visame pasaulyje, kai „klastingos imperializmo jėgos nerimsta“, dokumentiniame filme „Mums nebaisūs jokie priešai“ (1978) neapsieina be ironijos. Civilinės gynybos apmokymai, kurie vykdavo mokyklose, įstaigose, kolūkiuose, visad atrodė absurdiškas laiko gaišimas, todėl žiūrint šį filmą tarsi girdi, kaip už kadro krizena režisierius.
Svarbus retrospektyvoje Almanto Grikevičiaus filmas „Laikas eina per miestą“ (1966). Tai impresionistinis Vilniaus portretas, kuriame jaunas režisierius mėgino įsiskverbti į senuosius Vilniaus mūrus, užfiksuoti ten gyvenančią miesto istoriją, prikelti jos fantomus.
– Ypatingo sovietinės daugiapakopės cenzūros dėmesio nuolat susilaukdavo ir dokumentiniai, ir vaidybiniai filmai, kurių režisieriai 7-ajame dešimtmetyje atsigręžė į praeitį ar pradėjo plėtoti modernistinio, poetinio kino kryptis. Kaip šis vaidybinio kino dešimtmetis bus pristatomas Varšuvoje?
– Karo ir pokario temos, anot Almanto Grikevičiaus, nebuvo skatinamos, tačiau tie metai pokario režisieriams buvo jų dabartis (1965 m. buvo nukautas paskutinis partizanas Kraujelis). Vienas svarbiausių ir geriausiu Lietuvoje įvardijamas – A.Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmai“ (1968) pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų. Nors istorija rutuliojasi besibaigiant karui ir pokaryje, tačiau karas čia tėra fonas universalioms – egzistencinėms išlikimo, saugumo, moralinio pasirinkimo politiniame chaose – temoms atskleisti.
Filmo kūrėjai drįsta tampyti liūtą už ūsų. Viename pokalbyje grupė vyrų, prieš išplaukdami valtimi į Švediją, kalba apie laisvos Lietuvos susigrąžinimą, pasipriešinimą. Vietoj šimtų filmo kopijų tiražo buvo išleistos tik dešimt vietiniams rodymams. Lenkų kino kritikas Januszas Gazda, kuris tuomet daug rašė apie lietuvių kiną Lenkijos spaudoje, net rūpinosi, kad „Jausmai“ būtų parodyti tarptautiniame San Remo kino festivalyje; ten jis pelnė specialųjį prizą.
1965 m. minint sovietų valdžios atkūrimo Lietuvoje 25-metį, Vytautas Žalakevičius ėmėsi kurti lietuvišką vesterną „Teroras“ apie pokarį. Pervadintas į „Niekas nenorėjo mirti“ filmas sėkmingai praėjo visas cenzūravimo pakopas, buvo anonsuojama brolių lietuvių kova už taiką ir tarybų valdžią, jis rodytas daugybėje tarptautinių festivalių. Filmas, anot kultūros tyrinėtojos Annos Mikonis-Railienės, „neperžengė nustatytų politinių ribų, laikėsi „ideologinio elgesio“ normų, tačiau temos požiūriu gelžbetoninių propagandinių schemų nepaisė“. Jame daug dviprasmiškų užuominų, režisieriaus poziciją išduodančių detalių – kreivai kabantis Sovietų sąjungos herbas, istorijos liudininkas medinis Rūpintojėlis. Pats autorius filmą vadino balade, kurioje viskas išgalvota, išskyrus kančią. Filmas išgarsino puikius aktorius – Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį, Bronių Babkauską, Juozą Budraitį, Algimantą Masiulį, Laimoną Noreiką.
Režisieriui Raimondui Vabalui buvo svarbu ne tik matyti istorinę tiesą, bet, savęs neišduodant, apie tai kalbėti. Dalies Kino studijos darbuotojų gudrybių dėka būtent jam per patį stagnacijos piką buvo patikėtas istorinio filmo „Skrydis per Atlantą“ (1983) kūrimas apie lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį. Apie rezultatą tiksliai rašė kritikas Saulius Macaitis: „tai ir griežto stiliaus memorialas, pusiau dokumentine dvasia rekonstruojąs naujausios mūsų istorijos puslapį, ir pokalbis apie pažangos kainą, apie patriotizmą, apie didvyriškumą, kartais tampantį tiesiog gyvenimo būdu. Atsisakydami pseudopoetinio požiūrio, filmo kūrėjai kaip tik pabrėžia „proziškuosius“ momentus: prarastą sveikatą, netikrumą dėl rytdienos, konfliktus su „šio pasaulio galingaisiais“.
Kone vienintelis Lietuvoje daugiausiai įsigilinęs į vaikų pasaulį ir kūręs filmus vaikams ir apie vaikus – režisierius Arūnas Žebriūnas, kurio filmai išsiskyrė ne tik poetiškumu ir jautrumu trapiam vaikų pasauliui, bet ir modernia kino kalba. Filme „Gražuolė“ (1969) režisierius atskleidžia ne tik vaikų vėjavaikiškumą, bet parodo, kad net paprastame kiemo žaidime „Gražuolė“ iškyla sudėtingi klausimai – kas yra tiesa, draugystė, tapatumo klausimas. „Gražuolė“ tapo populiariu filmu ne tik Lietuvoje, jis parodytas ir Čekoslovakijos vaikų filmų festivalyje. 9 deš. pradėjusio kurti režisieriaus Raimundo Banionio filmų pagrindiniai herojai – jauni, iššūkių nebijantys žmonės. Su gorbačioviška „pertvarka“ laisvės pojūtis ir proveržiai vis didėjo. R.Banionio filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) jau akivaizdus bręstančių permainų laikas, o paskutinėje filmo scenoje visuotinį sprogimą iliustruoja pro asfaltą išsiveržęs požeminės upės fontanas. Scenarijų R.Banionis rašė su savo bičiuliu, Lenkijos dokumentininku Maciejumi Drygasu, kurį sudomino Romo Kalantos susideginimo Kaune istorija.
Su gorbačioviška „pertvarka“ laisvės pojūtis ir proveržiai vis didėjo.
– Artėjame prie svarbiausių istorinių virsmų epochos…
– Tuomet jaunų režisierių Audriaus Stonio ir Arūno Matelio filmas „Baltijos kelias“ (1990) tarsi įvaizdino laiką, kai buvo pasiektas aukščiausias lietuvių tautos bendrystės, tikėjimo laisve išraiškos taškas šalies istorijoje. A.Stonys sakė: „Filme jaučiamas liūdesio atspalvis. Nežinia dėl ko jis atsirado, gal dėl apmaudo, kad daugelis nesulaukė tos išsivadavimo dienos, gal kuždėjo intuityvi nuojauta, kad šitos grynos laimės ir brolybės akimirkos turi pabaigą. Po 10 metų paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta ir lengva, kad ėjimas link nepriklausomybės – sudėtingas procesas, ir daugiau ne politinis, o dvasinis, kad laisvė neduodama ir negaunama, o užsiauginama sieloje arba ne“.
Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvos kine buvo tarsi Nojaus laivas – reikėjo susivokti ne tik kuo tapome, bet kur ir kaip toliau plaukti. Subyrėjo Lietuvos kino studija, kino kūrėjams teko patiems rūpintis pinigais, kurti studijas.
Į naujas kino teritorijas su kino kameromis žengė jauni režisieriai: Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Audrius Juzėnas, Andrius Šiuša, Artūras Jevdokimovas. Į kitokios kino kalbos paieškas leidosi jau patyręs režisierius Algimantas Puipa. Naujasis kinas greitai buvo pastebėtas tarptautiniuose festivaliuose. 1992 m. viename dienraštyje pasirodžius informacijai apie „Felixą“ už filmą „Neregių žemė“ pelniusį A.Stonį, džiūgavo visa kino bendruomenė. O Šarūno Barto parvežti į Lietuvą prizai iš Prancūzijos, Portugalijos, Vokietijos tarptautinių kino festivalių už filmą „Trys dienos“ visus lietuvių kino vertintojus privertė įsižiūrėti į jaunąją kartą. Nepriklausomybės pradžios kinas buvo pilnas entuziazmo. Atsirasdavo privačių rėmėjų pilnametražiam filmui. Dešimtam dešimtmetyje buvo sukurti vieni geriausių nepriklausomybės laikų filmai – A.Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ ir A.Puipos „Ir ten krantai smėlėti“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“.
Naujai sukurti filmai kino teatruose šmėsteldavo tik kartą kitą – šalyje kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami, privatizuojami. O kino kūrėjams buvo priekaištaujama, kad jie filmus kuria festivaliams, o ne žiūrovams. 2004 m. Lietuvos kino teatruose įvyko festivalis „Trispalvis kinas“, lyg koks Nepriklausomybės metu sukurtų filmų žygis, paneigiantis tą nuostatą.
– Būtent praėjusio dešimtmečio viduryje atsiranda kino įvairovė, kurią ir dabar matome?
– Tylą Lietuvos kine pramušė XXI a. pradžioje atsiradęs lietuviškas komercinis kinas. Vienas jo kūrėjų – kino nekrimtęs, bet daug žiūrėjęs Quentino Tarantino filmų, dailininkas, „lietuviško dugno dainiumi“ kritikų vadinamas Emilis Vėlyvis. Vieni režisieriai sąmoningai stengėsi eiti į žiūrovus, pasirinkdami kalbėti šiuolaikiniu žargonu. Kiti, išlaikydami lietuviško kino tradicijas, ėmėsi universalių temų. Štai režisieriui Kristijonui Vildžiūnui svarbios žmogaus egzistencinės, tapatumo temos, rūpi ir istorinė Lietuvos praeitis. Filme „Kai apkabinsiu tave“ (2010), kalbėdamas apie laiką, kai pradėta statyti Berlyno sieną, jis atskleidžia griūvančių žmonių likimų tragizmą ir visa persmelkiančios baimės, uždarumo jausmą.
– Kokius dar programos filmus minėtumėte kaip atsispindinčius kino kūrėjų, ypač jaunosios kartos, siekius bandyti anksčiau neliestus kino žanrus, temas?
– Kristina Buožytė pirmoji Lietuvoje sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Aurora“ (2012). Režisierė mėgina „įsiskverbti“ į žmogaus smegenis ir nagrinėja žmogaus dualumo tarp žmogaus kūno ir jo minčių problemą. Filmo vizualumas išsiskiria iš visų anksčiau Lietuvoje kurtų filmų. „Aurora“ susirinko gausybę tarptautinių festivalių apdovanojimą, buvo noriai žiūrima Lietuvos kino publikos.
Bene pirmasis per nepriklausomybės metus prie socialinių skaudulių – nedarbo ir emigracijos vaidybiniame kine prisilietė jaunas režisierius Andrius Blaževičius filme „Šventasis“ (2016). Ilgą laiką niekam iš kino režisierių nekilo noras atsigręžti į šeimą, kuo ir kaip ji dabar gyvena. Debiutiniame pilnametražiame vaidybiniame filme „Amžinai kartu“ (2016) to ėmėsi režisierė Lina Lužytė. Ji ironiškai žvelgia į tradicinės šeimos gyvenimą, į moters siekį turėti idealią šeimą ir dramą, kai tenka nusivilti. Komiškomis intonacijomis apie kolūkių griūties laiką prakalbo Eglė Vertelytė debiutiniame filme „Stebuklas“ (2017).
Reprezentuojantis pasaulyje nepriklausomą Lietuvos kiną Š.Bartas naujausiame filme ėmėsi kalbėti apie karštus Ukrainos istorinius įvykius. „Šerkšne“ (2017) jis parodo, kaip arti visų mūsų fronto linija.
Antropologas Mantas Kvedaravičius, sukūręs savitos kino kalbos dokumentinį filmą „Barzakh“ (2011) apie Čečėnijoje dingstančius žmones, nustebino ir sužavėjo Europos kino festivalių publiką. Gamtininkas Mindaugas Survila, nuo vaikystės išmokęs stebėti gyvūnus, paukščius, sukūrė ir gamtos filmų, ir jautrų „Stebuklų lauką“ apie benamius.
– Šiandien lietuviška dokumentika Lietuvoje žiūrovai domisi ir ją žiūri ne mažiau nei vaidybinį kiną. Štai Arūno Matelio filmai „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (2017) ir „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) žiūroviškumu lenkia daugumą vaidybinių. M.Survilos odė Lietuvos miškams „Sengirė“ tapo vienu žiūrimiausių nepriklausomybės laikotarpio filmų ne tik tarp dokumentinių, bet ir vaidybinių filmų. Natūraliai kyla klausimas, kodėl lietuvių žiūrovai net dažniau renkasi žiūrėti dokumentinius filmus nei vaidybinius?
– Galbūt viena iš priežasčių ta, kad Lietuvoje buvo perduotos dokumentinio kino mokyklos tradicijos. Visą lietuvių dokumentininkų kartą užaugino H.Šablevičius. Aktyviai kuriantys režisieriai A.Stonys, Giedrė Beinoriūtė šiuo metu tas tradicijas perduoda ir savo mokiniams. Poetinė dokumentika kuriama ir dabar. Tai liudija ir šios programos filmai „Upė“ (Rimantas Gruodis, Julija Gruodienė, 2009) bei „Šaltos ausys“ (Linas Mikuta, 2016).
– Ar jaunoji dokumentininkų karta siūlo ir kitokių, ne poetinių, o veikiau socialinės problematikos filmų?
– Taip, apie šeimos dramą iš ekrano be poezijos prabyla seserys Jūratė ir Vilma Samulionytės („Močiute, Guten Tag!“, 2017). Jos filme pačios tampa ir tyrėjomis, ir dalyvėmis. Jų filme atsiskleidžia dokumentikos dramatizmas – kaip filmo herojus gali paveikti priartėjimas prie sunkiai pakeliamos tiesos?
Prie senatvės, jos orumo svarbos, kad ir kur begyventum, subtiliai prisiliečia dokumentininkė Giedrė Žickytė ir režisierė iš Čilės Maite Alberdi filme „Čia aš tik svečias“ (2016).
– Varšuvos programoje – net dvi animacinių filmų programos, nors egzistuoja nuomonė, kad lietuviškos animacijos beveik nebuvo ir nėra…
– Buvo buvo, kaip nebuvo. Kaune XX a. pradžioje gyveno lėlinės animacijos pradininkas Vladislavas Starevičius. Jį ir Lietuvai, ir pasauliui priminė dokumentinis animacinis filmas „Vabzdžių dresuotojas“ (Linas Augutis, Donatas Ulvydas, Marek Skrobecki ir Rasa Miškinytė, 2008).
1970 m. Antanas Janauskas sukūrė pirmą Lietuvos kino studijos animacinį filmą „Iniciatyva“. Sunkiomis sąlygomis, bet animaciją kūrė šviesaus atminimo Zenonas Šteinys, animacijoje ir Nepriklausomybės metais dirba Maskvos kinematografijos instituto absolventai Ilja Bereznickas ir Valentas Aškinis, dailės studijas baigę Henrikas Vaigauskas, Jūratė Leikaitė, Aurika Selenienė, Algirdas Selenis. Filmų kūrimą animatoriai derina su knygų iliustravimu arba karikatūrų piešimu.
Naujoji animatorių karta dažniausiai studijas baigia Vilniaus dailės akademijoje (jau yra ir animacijos specialybė). Jei vyresniosios kartos piešinys pasižymėjo spalvingumu, bet buvo plokščias, tai naujieji animatoriai, pasitelkdami naujas raiškos galimybes, siekia piešinio gilumo ir filmuose sukuria paslaptingą, magišką pasaulį („Kaukai“, Gediminas Šiaulys, 2017), „Miškas“ (Ignas Meilūnas, 2015). Vaikams kuriamos istorijos tapo sudėtingesnės, kalbama apie žmogaus laikinumą, kaitą.
Ir vaikams, ir suaugusiems skirtas filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007). Dokumentinius ir vaidybinius filmus kurianti režisierė Giedrė Beinoriūtė šiame filme animaciją itin vykusiai naudoja papasakodama apie lietuvių tautos trėmimus į Sibirą. Piešinys padeda atskleisti mergaitės „pamatytus“ mamos prisiminimus, ir naivokas istorijos perpasakojimas tik sustiprina pasakojimo tragizmą.
Istorinius momentus prisimena ir Gediminas Šiaulys (2018), kuris 7 minučių filme papasakoja Lietuvos knygos istoriją. O 2016 m. internetinėje erdvėje pasklidęs nepriklausomos grupės sukurtas animuotas Lietuvos istorijos repas. „Šventinis bankuchenas“ lietuvius ne tik sužavėjo, bet ir nustebino, kad profesionali ir originali animacija gali būti sukurta nelaukiant valstybės finansavimo. Vis drąsiau kuriama ir animacija suaugusiems.
Jei vyresniosios kartos piešinys pasižymėjo spalvingumu, bet buvo plokščias, tai naujieji animatoriai, pasitelkdami naujas raiškos galimybes, siekia piešinio gilumo ir filmuose sukuria paslaptingą, magišką pasaulį.
Apie meilės dėsnius kalba Skirmanta Jakaitė ir Solveiga Masteikaitė filme „Neeuklidinė geometrija“ (2013). Įdomūs pirmieji tūrinės animacijos bandymai. Birutė Sodeikaitė sukūrė debiutinį filmą vaikams „Paskutinė stotelė – mėnulis“ (2017), o prie gyvenimo ir mirties klausimų metaforiškame filme „Nuopuolis“ (2016) prisiliečia Johan Oettinger, Urtė Oettinger. Tik gaila, kad sėkmingai rodoma įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, neretai įvertinama prizais, pačioje Lietuvoje mūsų animacija mažai rodoma ir žiūrima.
– Kokie esminiai pokyčiai ištiko kino lauką per pastaruosius kelis metus?
– Kino situacija Lietuvoje pašiltėjo, kai prieš kelis metus buvo įsteigtas Lietuvos kino centras, kuris ėmė rūpintis filmų finansavimo klausimais, nacionalinio kino pristatymu šalyje ir užsienyje. Atsigavo kino teatrai ne tik didmiesčiuose, bet ir miesteliuose. Padidėjo kino gamybos finansavimas, per metus Lietuvoje įvyksta nebe vieno vaidybinio ir poros dokumentinių filmų premjeros, bet kas rudenį išsirikiuoja premjerinių filmų eilė.
Pagaliau prisimintas ir sovietmečiu kurtas kino palikimas. Imtasi jį skaitmeninti ir restauruoti, o prikėlus naujam gyvenimui, vėl pradėta rodyti ir Lietuvoje, ir svetur. Tikėtina, kad neilgai beliko laukti sinematekos. Akivaizdu, toks poreikis yra.
Bet jau girdžiu Kasparą, filmo „Jausmai“ herojų broliui Andriui sakant: „per daug kalbi“. Ir tam neprieštaraudama, linkiu įdomių susitikimų su lietuvišku kinu ir svetur, ir Lietuvoje.
