Jiems iš tiesų pavyko surikiuoti keturias ypač įdomias ir konkurencingas konkursines programas, kuriomis liko patenkinti kritikai ir žiūrovai. Pagrindinis „Sundance“ filmų išskirtinumas – plati temų įvairovė ir originalumas.
Festivalio uždarymas lyjant lietui vyko šalia antro pagal dydį kino teatro „Racquet Club“ specialiai įrengtoje patalpoje. Didelėje palapinėje buvo sumontuota scena, du dideli ekranai, o aplinkui sustatyti stalai su vaišėmis ir barai, kuriuose paslaugūs padavėjai pilstė alkoholinius gėrimus. Neformali ceremonijos atmosfera man kažkiek priminė San Sebastjaną, nes „Sundance“ neskirsto akredituotų svečių pagal privilegijas, kaip būna Kanuose, Berlyne ir Venecijoje. Šiuose festivaliuose į atidarymo ar uždarymo renginius gali patekti tik išrinktieji, o Park Sityje durys buvo atviros visiems pageidaujantiems. Tereikėjo tik laiku pasiimti asmeninį bilietą.
View Larger Map
Per dvi valandas trukusią ceremoniją „Sundance“ kino instituto užverbuoti vertintojai išdalijo 22 apdovanojimus, o dar 4 pridėjo gausiai balsavę žiūrovai. Kai kuriais atvejais žiuri komisijų narių ir publikos nuomonės sutapo, bet pasitaikė keistų ir netikėtų sprendimų.
Per pastarąsias 10 dienų peržiūrėjau daugiau nei 60 filmų, tad maždaug nujaučiau, kas turi daugiausiai galimybių laimėti. Režisieriaus Lee Danielso dramos „Pasistenk“ (Push) triumfas taikliai iliustruoja „Sundance“ kino festivalio magiją, kai iš absoliutaus nulio gimsta sensacija. Renginio pradžioje apie šį mažą filmą su niekam nežinomais ir patirties neturinčiais aktoriais niekas garsiai nekalbėjo. Jo vienintelis seansas spaudos ir kino industrijos atstovams buvo suplanuotas mažiausioje salėje ir ne pačiu patogiausiu laiku.
Finalinėmis festivalio dienomis Lee Danielso filmo pavadinimas jau buvo masiškai linksniuojamas, o jį pamatyti užsimanė net milijardierius seras Richardas Bransonas, kuriam teko stovėti vienoje eilėje su kitais mirtingaisiais.Bet po premjerinio pasirodymo įvyko stebuklas ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Sujaudinta ir sužavėta publika pasveikino filmą griausmingomis ovacijomis, o jau po kelių valandų per miestą pasklido gandas apie „Pasistenk“ ir bilietai į likusius seansus buvo mikliai išgraibstyti, nes Park Sityje visi moka klausytis, ką tarpusavyje aptarinėja autobusų keleiviai. Finalinėmis festivalio dienomis Lee Danielso filmo pavadinimas jau buvo masiškai linksniuojamas, o jį pamatyti užsimanė net milijardierius seras Richardas Bransonas, kuriam teko stovėti vienoje eilėje su kitais mirtingaisiais.
Atrodo, kad filme nieko tokio ypatingo nėra, bet nelaimingos 16-metės įkvepianti istorija pasigriebia dėmesį nuo pat pirmųjų minučių ir nepaleidžia. Apkūni juodaodė nemoka rašyti ir skaityti. Ji dar nepažino tikrosios meilės ir neturėjo vaikino, bet jau laukiasi antrojo vaikelio. Merginą negailestingai prievartauja tėvas, kurio despotiško elgesio net nesistengia sustabdyti dukrai neapykantą jaučianti motina. Bet Brangioji (toks yra pagrindinės herojės vardas) nenuleidžia rankų ir mėgina iš paskutinių kabintis už gyvenimo.
Abejoju, ar „Pasistenk“ kada nors pasieks Lietuvos kino repertuarus, nes panašaus stiliaus liūdnų filmų mūsų platintojai tiesiog neperka. Tai yra grynas festivalinis ir nekomercinis kinas, kuris bus įdomus tik specifinei publikai.
Daug platesnei auditorijai turėtų tapti aktualus dokumentinis filmas „Mes gyvename viešumoje“ (We Live in Public), kuriam žiuri komisija vienbalsiai atidavė didįjį prizą. Šį kūrinį primygtinai rekomenduoju visiems, kas žino, ką reiškia terminai „internetas“, „blogas“, „Yotube“, „Skype“, „Facebook“, „My Space“. Jūs liksite priblokšti, kai išgirsite sensacingus faktus, pamatysite unikalią vaizdo medžiagą ir susipažinsite su keistu žmogumi, kuris dar prieš 10 metų žinojo ir tiksliai nuspėjo dabartinius gyvenimo procesus, kai visuomenė nebegali nė dienos ištverti be interneto, dalijasi privačiomis paslaptimis ir susirašinėja pokalbių svetainėse.
Jūs liksite priblokšti, kai išgirsite sensacingus faktus, kuriuos herojus dar prieš 10 metų žinojo ir tiksliai nuspėjo dabartinius gyvenimo procesus, kai visuomenė nebegali nė dienos ištverti be interneto, dalijasi privačiomis paslaptimis ir susirašinėja pokalbių svetainėse.Joshas Harrisas savanoriškai nutraukė ryšius su šeimos nariais ir atsisakė aplankyti ligos patale gulinčią mamą, kuriai atsiuntė virtualų pasveikinimą. Šis arogantiškas, ambicingas ir savimi pasitikintis vyras yra laikomas interneto pionieriumi ir šiuolaikinių bendravimo priemonių išradėju. Prieš 10 metų jo turtas siekė 80 mln. JAV dolerių, bet dabar jo sąskaitose nėra nė ketvirčio milijono. Joshas Harrisas paaukojo nerealų kiekį pinigų grandioziniams projektams ir vojeristiniams eksperimentams. Visą laiką jis suteikė leidimą režisierei Ondi Timoner kaupti unikalią vaizdo medžiagą, kuri po 10 metų pavirto sensacingu ir mąstyti provokuojančiu dokumentiniu filmu. Mes visi savanoriškai gyvename viešumoje, o kažkas iš to pelnosi ir kraunasi turtus!
Štai toks sultingas ir intriguojantis buvo 25-asis „Sundance“ nepriklausomo kino festivalis, kuris finišavo su sniego gūsiais. Per vieną naktį Park Sitis pasidarė akinančiai baltas ir dar gražesnis. Tikras rojus slidininkams, kurie perima estafetę iš kinomanų. Pirmadienį kalnų kurortas sugrįš į normalų ritmą, niekas nesikels į 9 val. rytinį seansą, nemokami autobusai nebevažinės ratais aplink kino teatrus ir išriedės į tradicinius maršrutus. Juose vis mažiau girdėsis kalbų apie kiną. Bent jau iki kitų metų, kai Park Sityje vėl viešpataus „Sundance“ magija.
2009 m. „Sundance“ nepriklausomo kino festivalio svarbiausi laureatai:
Didysis žiuri prizas: JAV dokumentika
„Mes gyvename viešumoje“ (rež. Ondi Timoner)
Didysis žiuri prizas: JAV vaidybinis kinas
„Pasistenk“ (rež. Lee Danielsas)
Užsienio šalių programos žiuri prizas: dokumentika
„Grubios tetos“ (rež. Kim Longinotto)
Užsienio šalių programos žiuri prizas: vaidybinis kinas
„Kambarinė“ (rež. Sebastianas Silva)
Publikos simpatijų prizas: JAV dokumentika
„Mažoji įlanka“ (rež. Louie Psihoyos)
Publikos simpatijų prizas: JAV vaidybinis kinas
„Pasistenk“ (rež. Lee Danielsas)
Publikos simpatijų prizas: užsienio šalių dokumentika
„Afganistano žvaigždė“ (rež. Havana Marking)
Publikos simpatijų prizas: užsienio šalių vaidybinis kinas
„Išsilavinimas“ (rež. Lone Scherfig)
Geriausia režisūra: JAV dokumentika
„Generolas“ (rež. Natalia Almada)
Geriausia režisūra: JAV vaidybinis kinas
„Bevardžiai“ (rež. Cary Joji Fukunaga)
Geriausia režisūra: užsienio šalių dokumentika
„Afganistano žvaigždė“ (rež. Havana Marking)
Geriausia režisūra: užsienio šalių vaidybinis kinas
„Penkios minutės Rojaus“ (rež. Oliveris Hirschbiegelis)
Geriausias scenarijus: JAV vaidybinis kinas
Nicholas Jasenovecas ir Charlyne Yi už pseudo dokumentinę komediją „Popierinė širdis“
Geriausias scenarijus: užsienio šalių vaidybinis kinas
Guy'us Hibbertas už trilerį „Penkios minutės rojaus“
