Laurie Anderson nesvajojo ir neplanavo tapti menininke, tačiau jai dar niekada neteko dirbti su kūryba nesusijusio darbo. Ji tarptautiniu mastu išgarsėjo po singlo „O, Superman“ (1981) pasirodymo, dvejus metus jos menine rezidencija buvo JAV kosmoso agentūroje NASA, o šių metų pradžioje Niujorko „Times“ aikštėje surengė šunims skirtą koncertą.
Vienas naujausių Laurie Anderson darbų – jos režisuotas filmas „Šuns širdis“ („Heart of A Dog“), jungiantis skirtingas, ją dominančias meno raiškos formas ir meilę kalbai, tikras ir netikras istorijas, vaikystės prisiminimus ir filosofinius apmąstymus apie mirtį ir meilę, aktualias teroro, kontrolės temas ir mylimą pianinu groti mokėjusį šunį Lolabelę. Įtemptame gastrolių ir intensyvių naujo meninio projekto grafike „Kino pavasaryje“ rodomo filmo-esė režisierė Laurie Anderson rado dešimt minučių telefonu pasikalbėti apie „Šuns širdį“.
„Kino pavasario“ skambutis Laurie Anderson.
Kultūros kanalas ARTE pakvietė Jus sukurti filmą apie gyvenimo filosofiją. Kokia buvo Jūsų reakciją į šį pasiūlymą ir koks buvo pradinis filmo taškas jį priėmus?
Iš pat pradžių pamaniau – „visiška nesąmonė“, bet ilgainiui supratau, jog tai labai įdomus pasiūlymas. Nežinojau, kaip šią užduotį įveikti. Tiesa pasakius, man patinka nežinoti kaip kažką padaryti ir kuo tai virs pabaigoje. Nusprendžiau sutikti sukurti šį filmą. Ar bent pabandyti tai padaryti. Filmo pradžios taškas buvo istorijos. Klausiau savęs, kas yra istorija? Taip prasidėjo mano filmas.
Istorijos ir istorijų pasakojimas – viena pagrindinių filmo linijų. Nagrinėjate, kaip mes pasakojame, atsimename ir pamirštame istorijas. Ar pasakodami istorijas, mes stengiamės sukurti savo pačių paveikslą kitiems?
Taip, manau, kad dauguma istorijų yra būtent apie tai. Apie tai kalba ir mano filmas. Pasakodamas istoriją bandai pagal save sukurti savo, kažkieno kito ar situacijos paveikslą. Itin daug žmonių yra įsitraukę į savęs, savo paveikslo kitiems kūrimą.
Nelinijiniame poetiniame filme „Šuns širdis“ telpa daug skirtingų kalbos elementų: balsas, muzika, garsai, vaizdas, užrašyti žodžiai. Kaip Jums pavyko atrasti viską į vieną filmą sujungiantį raktą?
Gali būti daug skirtingų raktų, bet kartais „tas“ raktas iš tiesų yra supratimas, kuris iš visų elementų yra svarbiausias. Filme naudojama daug skirtingų technikų. Kartais dalykus turi supaprastinti, išsiryškinęs patį svarbiausią. Tai gali būti garsas, gali būti vaizdas. Jeigu ši jungtis „neveikia“, turi pabandyti suprasti kodėl. Tikėtina, jog priežastis yra paprasta – per daug elementų. Kažką išėmus, viskas turėtų pradėti „veikti“ geriau. Prieš pradedant kurti filmą, neturėjau visa apimančio sprendimo, kokios taktikos reikėtų imtis dirbant, kaip viską apjungti. Šiam filmui atradau kelis raktus.
Jus siejo ypatingas ryšys su Jūsų šunimi Lolabelė. Gal galite papasakoti, ko ji Jus išmokė kuriant šį filmą?
Kai kūriau filmą, Lolabelė jau buvo mirusi, todėl jos atsiradimas filme pasakoja ir apie praradimo jausmą. Turėjau išmokti, kaip susigyventi su praradimu. Kuriant filmą mokiausi ir kaip tai, ką esi praradęs, pateikti. Taip pat ji išmokė į viską žiūrėti su humoru ir svarbiausia kantrybės.
Filme girdime Jus kalbant apie Tibeto mirusiųjų knygą ir joje pateiktą mirties suvokimą. Atrodo, jog šiandien mirtis vis labiau atitolsta nuo žmonių. Ar šiuo filmu siekiate sugrąžinti galvojimą apie mirtį?
Manau, kad esate teisi sakydama apie mirties atsitraukimą. Mirštančius ir pašautus žmones dažnai matome filmuose. Mirtis yra svarbi kino dalis. Tačiau, kas atsitinka, kai žmogus miršta? Žmonės labai bijo mirties, neturi įgūdžių apie ją šnekėti, su ja susigyventi ir susidurti. Taigi mirtis paliekama neišspręsta.
Pirmoji asociacija, kuri kyla, išgirdus Jūsų filmo pavadinimą, yra rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysaka „Šuns širdis“. Ar skaitėte šią apysaką ir kokias sąsajas filmas su ja turi?
Prieš ir kuriant filmą nežinojau šios apysakos. Perskaičiusi ir pasižiūrėjusi pagal apysaką sukurtą filmą, pagalvojau, kad jie yra keisti dvyniai. Filmai prasideda taip pat – beprotiška žmogaus ir gyvūno operacija. Abu filmai yra apie skirtumus tarp žmonių ir gyvūnų. Abu filmai komentuoja kultūrą, kaip Bulgakovas komentuoja socialinę sistemą, kurioje gyveno.
Kaip skiriasi Jūsų darbo metodai kuriant skirtingus meninius projektus: muziką, filmą, performansą ir t. t.?
Visada turiu skirtingus tikslus. Kurdamas filmą turi dirbti kitokiame pasakojimo pasaulyje, prie kurio nesi pripratęs. Kuriant muzikinį įrašą, gali sukurti dvylika dainų ir jos nebūtinai turi viena su kita susisieti ir pasakoti vieną istoriją. Viename įraše gali būti dvylika skirtingų salų, kiekviena gali turėti savo atskirą temą ir neturėti vienos vystomos istorijos. Aišku, filmą gali sudaryti daug atskirų istorijų, bet man patinka filmai, kurie turi vystymąsi ir kažkur eina. Pats sunkiausiais dalykas kuriant „Šuns širdį“ buvo suprasti ir save išmokyti sukurti tai, kas turės „variklį“, kuris kažkur nuves. Taip pat svarbu, kad filmas pabaigoje būtų jau kitoks, o ne tiesiog mielų dalykų ir istorijų rinkinys.
Dažnai jus apibūdina kaip multimedijų menininkę, bet jūs pati esate sakiusi, jog tai bereikšmis terminas. Ką manote apie bandymą menininkus įsprausti į tam tikrus apibrėžimus?
Kartais tai padeda susikoncentruoti į tai, ką darai. Tarkime, galvoji apie save kaip antropologą. Vadinasi, ne vien nori išreikšti save, bet taip pat nori sužinoti, kas yra tie žmonės ir kas juos motyvuoja. Toks apsibrėžimas padeda suprasti, kad privalai turėti daugiau interesų nei tik saviraiška. Jeigu esi menininkas autobiografininkas, tada gali galvoti, jog tavo darbas yra išreikšti, kas aš esu ir ką reiškia būti žmogumi. Apibrėžimai padeda susidėlioti akcentus. Manau, kad yra gerai turėti tam tikrą dėmesio centrą. Visada gali iš to apibrėžimo išeiti, nesi spąstuose. Manau, kad tai kartais taip pat gali padėti atrasti meno kūrinio pradinį tašką.
Kokios temos Jus domina šiuo metu?
Vienatvė ir abejonė. Šios temos gali pasirodyti neigiamos, tačiau aš matau jas kaip pozityvų dalyką, kurį noriu nagrinėti savo naujuose projektuose