Aštuntus metus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir Lietuvos olimpinio fondo (LOF) organizuojamas festivalis – vienintelis toks Lietuvoje. Dvi sritis – sportą ir kiną – apjungiantis renginys kasmet kino mylėtojus skatina geriau pažinti pačias įvairiausias sporto šakas, pamatyti netikėčiausius sunkaus darbo užkulisius. Ir visai nesvarbu, ar tai krepšinis, ar futbolas, lengvoji atletika ar plaukimas, slidinėjimas ar dailusis čiuožimas, banglenčių sportas, breikas, riedlentės – istorijos kalba ne tik apie triumfo akimirkas aukščiausio lygio varžybose, bet ir tai, kas lieka kitoje medalių pusėje.
Kinas – kaip meno forma pažinti
„Festivalio misija – parodyti, kad sportas gali būti labai įvairialypis, – tiek kalbant apie sporto šakas, tiek apie emocijas, kurios verda treniruočių salėje. Kiekvienas sportininkas pirmiausia yra žmogus, o kiekvienas laimėjimas po savimi slepia nematomą sunkaus darbo pusę. Sporto kino festivalis – būdas meno forma iš arčiau pažinti neatrastas rungtis, geriau suprasti jausmus, su kuriais susiduria ryškiausi atletai“, – sako festivalį organizuojančio LTOK prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.
Pasak jos, festivalis jau tapo gražia tradicija, suburiančia tiek sporto bendruomenę, tiek kino mylėtojus – filmų repertuaras parinktas taip, kad sau tinkantį ir patinkantį filmą rastų ne tik profesionalai, bet ir aktyviai nesportuojantys žiūrovai.
„Kiekviena sporto šaka tampa įdomesnė tuomet, kai su ja susipažįstame ir arčiau. Kinas – viena iš patrauklių formų tą padaryti“, – kalba D.Gudzinevičiūtė.
Sporto kino festivalio programą šiemet, kaip ir praėjusiais metais, sudarė bene garsiausias Lietuvos kino kritikas bei apžvalgininkas Edvinas Pukšta. Pasak jo, atrinkti geriausius filmus šiemet nebuvo pati lengviausia užduotis – išskirtinių, su sportu susijusių juostų 2022-aisiais išleista išties nemažai.
Festivalis šiemet kviečia pamatyti 7 filmus, iš kurių – 3 dokumentiniai ir 4 vaidybiniai.
Netikėta dokumentika skatina pažinti neatrastą
2022-ųjų repertuare – oficialus 1972-ųjų Miuncheno vasaros olimpinių žaidynių filmas „Aštuonios olimpinės vizijos“ (Visions of Eight), kurį kūrė net aštuoni garbūs to meto režisieriai Johnas Schlesingeris, Arthuras Pennas, Michaelis Pflegharas, Claude‘as Lelouchas, Milošas Formanas, Yuri Ozerovas, Mai Zetterling, Konas Ichikawa. Dokumentinė retrospektyva šiemet tapo ir festivalio atidarymo filmu, taip simboliškai paminint žaidynių 50-metį. Filmas šiemet sulaukė ir Kanuose, į jį kino kritikai siūlo pažiūrėti kaip į istorijos palikimą.
Tarp dokumentinių filmų – ir dvi naujos juostos. Viena jų – režisieriaus Jeffo Harasimowiczo „Aliaskos tinklai“ (Alaskan Nets), pasakojanti apie vietinių aistrą krepšiniui bene netikėčiausiame pasaulio krašte – Aliaskoje. Krepšinis salos gyventojams – ne tik gyvenimo variklis, ne tik sportas, bet ir pabėgimas nuo rūpesčių, atokvėpio stotelė. Tai unikalus, adrenalino ir jautrių emocijų kupinas filmas, iš arti parodantis, kiek daug sportas gali reikšti vietos bendruomenei.
Festivaliu siekiama žiūrovą supažindinti ir su retesnėmis sporto šakomis, pavyzdžiui – moterų ledo rituliu ant... riedučių. Modernus žaidimas ypač paplitęs Azijos ir Okeanijos šalyse, o „Angelų ant riedučių“ (Angels in the Rink) režisieriaus Samo Kalantari kamera fiksuoja į šį sportą aktyviai įsitraukusias Irano moteris. Nepaisydamos visuomenės spaudimo konservatyvioje patriarchalinėje šalyje jos susiduria su daugybe iššūkių. Kaip paskirstyti laiką tarp atsakomybių šeimoje ir nenumaldomos aistros ypač konkurencingai sporto šakai?
Įtraukiančios dramos kino gurmanams
Repertuare – net 4 vaidybiniai filmai. Karlovi Varų kino festivalyje sužibėjęs brazilų režisieriaus Gregorio Graziosi „Spengiančios ausys“ (Tinnitus), tarpusavyje įspūdingai ir stilizuotai maišantis kelis sudėtingus žanrus – siaubo trilerį ir psichologinę dramą. Nuo pirmos minutė įtraukiantis pasakojimas apie sinchroninių šuolių į vandenį sportininkę, netikėtai savo karjeros pike patyrusią traumą, nepaliks abejingų.
Žiūrovų simpatijų prizą Karlovi Varuose pelnęs „Čempionas Zatopekas“ (Zatopek) sudomins ir kino teatrų lankytojus Lietuvoje. Čekų režisieriaus Davido Ondriceko biografinė drama – apie 1968-ųjų greičiausią bėgiką ir pasaulio rekordininką Roną Clarke’ą, kuris iš gimtojo Melburno atvyksta į apniukusią ir niūrią Prahą ir čia susitinka su savo didžiausiu įkvėpėju, keturių olimpinių aukso medalių savininku Emiliu Zatopeku. Paaiškėja, kad juodu sieja ne tik sportas, bet ir panašūs asmeniniai išgyvenimai šeimoje.
Dar viena dėmesio verta čekų biografinė drama – „Lemtingos lenktynės“ (Posledni zavod). Veiksmas vyksta 1913-aisiais Krkonošių kalnagūbryje (ties dabartine Lenkijos ir Čekijos siena), kur čekų ir vokiečių slidinėjimo varžybos baigėsi tragiškai – pačiame lenktynių įkarštyje trijų ratų trasą apgaubė grėsminga sniego ir lietaus audra. Lenktyniauti liko vienintelis iš šešių startavusių sportininkų Bohumilas Hančas, link finišo šliuožęs be pirštinių ir dėvėdamas tik ploną megztinį. Režisierius Tomašas Hodanas pasirinko narplioti nors ir skandalingų, bet mažai kam žinomų, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą vykusių lenktynių eigą filme atskleisdamas iki šiol nežinomų detalių.
Kino gurmanus sudomins ir suomių režisieriaus Roope’o Oleniu „Laisvė čiuožti“ (Free Skate). Sunkus, tačiau ryškus ir susimąstyti verčiantis trileris per padidinamąjį stiklą parodo tamsiąją dailiojo čiuožimo ledo pusę – įžeidinėjimais paremtą ir jaunų sportininkių psichiką iškraipančią skandalinga treniruočių metodiką. „Laisvė čiuožti“ pasakoja apie Rusijos rinktinės čiuožėją, kuri randama be sąmonės snieguotame Suomijos kelyje. Mergina atsigauna ligoninėje, tačiau jai tenka iš naujo mokytis pasitikėjimo.
Daugiau informacijos rasite čia.
