Filmas pasakoja apie vyriausią dukterį Dželsominą, kuri yra ir šeimos galva. Ji rūpinasi trimis jaunesnėmis seserimis bei drauge su užsispyrusiu tėvu Volfgangu prižiūri bičių ūkį. Tėvas priešinasi viskam, kas yra naujoviška. Šeimai trūksta pinigų, o valdžia priima naujas taisykles, kuriomis grasinama uždaryti bitininkystės verslą. Vieną dieną kaime pasirodo gražuolė fėja (Monica Bellucci). Ji reklamuoja savo TV laidą ir žada maišą pinigų ūkininkų šeimai, kuri laimės televizijos konkursą. Nepaisydama tėvo protestų, Dželsomina užregistruoja savo šeimą į konkursą.
Režisierė Alice Rohrwacher atskleidė šio užburiančio filmo kūrimo užkulisius:
– Filmo istorija labai panaši į jūsų gyvenimo istoriją
– Taip, tai akivaizdu. Aš pasakoju apie dalykus, kuriuos pažįstu, apie savo kraštą, bičių pasaulį ir daugiakalbę šeimą. Tačiau filmas nėra autobiografija, nors taip, tai labai asmeniškas filmas.
– Tėvo personažas labai griežtas, valdingas, tačiau tuo pat metu jis rodo begalinę meilę dukterims, nori jas apsaugoti.
– Volfgangas tiksliai žino, ką jis nori pasakyti, tačiau jis įkalintas kalbos kalėjime, nes nemoka gerai kalbėti nei itališkai, nei prancūziškai. Tai iššaukia jo agresiją. Viduje jis be galo vienišas. Norėjau pažvelgti į šio vyro ir šios šalies prieštaravimus. Meninio vaizdo galia būtent tai ir padaro – atskleidžia prieštarą, tačiau jos nesusilpnina.
– Netikėtas televizijos komandos atvykimas įneša kažką feliniško, svajingo ir abstraktaus.
– Sakyčiau, tai labai miela televizija. Ji suteikia skausmo, bet skauda ne dėl to, kuo istoriškai tapo televizija, daugiau dėl to, kokia tapo pati žiniasklaida. Televizija – tai tik dėžė, kuri surikiuoja žmones tam tikroje aplinkoje. Tačiau ši šeima nesileidžia surikiuojama. TV programos kūrėjai neturi piktų kėslų; bloga yra media, kuri, etimologine prasme, yra tai, kas įkalina.
– Kodėl norėjote, kad TV programos vedančiąją vaidintų Monica Bellucci?
– Sunku įsivaizduoti ką nors kitą tam vaidmeniui! Mums reikėjo neginčijamos ikonos, kuri tarsi nusileistų tame kaime, kur filmavome su daugybe neprofesionalių aktorių. Jos dalyvavimas buvo svarbus visiems. Be to, tai moteris su nuostabiu autoironijos pojūčiu.
– Ar buvo sunku dirbti su bitėmis?
– Sunkiausia buvo įtikinti žmones, kad bitės įgėlimas yra sveikas. Tiesą sakant, jei tau įgelia bitė, tai lemia ilgą gyvenimą, nes bitės nuodai padeda sulaukti gražios senatvės. Tik niekas nenorėjo tuo tikėti. Buvo sunku įtikinti aktorius, jog mes tą darome jų pačių labui. Bičių įgėlimai, kuriuos matote filme – netikri. Tačiau filmavimo metu visi buvome sugelti. Nebuvo lengva filmuoti bites.
– Koks buvo didžiausias iššūkis šiame darbe?
– Man patiko viskas. Jaučiausi, tarsi įpūtinėčiau gęstantį laužą, ugnis užsidega ir vėl prigęsta, taigi, negaliu sakyti, kad vienas kažkuris etapas buvo sunkesnis nei kitas. Dalyvavau procese ne dėl rezultato. Pats procesas buvo rezultatas, todėl juo mėgavausi. Man ir, manau, mūsų kultūrai labai svarbu, kad procesas yra gyvenimas ir reikia jį saugoti. Taip pat nuostabu dirbti su mylimais žmonėmis, draugais ir šeima. Tai svarbiausi dalykai.
Rašymo etapas man visuomet yra sunkus: sukurti istoriją, sukonstruoti eigą, suderinti tęstinumą ir balansą.Taip pat aktorių bei lokacijų atranka užtruko ilgai, buvo varginanti, nes ieškojome to, ko nemokėjome apibūdinti, tačiau žinojome, jog pamatę iškart suprasime. Įdomus buvo repeticijų laikotarpis. Dirbau su Tatiana Lepore, kuri ruošė vaikus ir šokėją, virtusį aktoriumi – Sam Louwyck, kuris atėjo iš visiškai kitokios aplinkos. Taigi, jie drauge su mišria grupe, su mano seserimi Alba, Monica Bellucci, vaikais, gyvūnais ir neprofesionaliais aktoriais sukūrė nepakartojamą nuotykį. Kartais atrodė per sunku, tačiau tai buvo nuostabu ir mes jautėmės tarsi keliaujanti cirko trupė, artimai ir glaudžiai bendraujanti tarpusavy.
Mes daug pastangų sudėjome į filmo internetinės svetainės sukūrimą. Jei norite iki galo suprasti filmą, labai rekomenduoju apsilankyti šioje svetainėje.
– Ką manote apie filmo reklamą pasaulio kino industrijoje kintant platinimo modeliams?
– Mes daug pastangų sudėjome į filmo internetinės svetainės sukūrimą. Jei norite iki galo suprasti filmą, labai rekomenduoju apsilankyti šioje svetainėje. (http://lemeraviglie.mymovies.it/) Ji pristatoma tarsi namas, kurioje gyvena filmo šeima. Jūs galite užeiti ir apsilankyti įvairiuose kambariuose, kiekviename jų rasite kažką kitą: personažus, filmo kūrėjus, įkvėpimus, netgi scenas, kurios buvo nufilmuotos specialiai internetui. Man patinka išnaudoti šias naujas galimybes.
– Ką patartumėte kitoms režisierėms moterims?
– Nuoširdžiai manau, kad dar per anksti dalinti patarimus kitiems: sukūriau tik du filmus! Buvau labai laiminga, kai patekau į Kanų kino festivalio konkursinę programą, tačiau turiu būti apdairi, kad neprišnekėčiau ir nepridaryčiau kvailysčių, ypač dalinant patarimus kitiems. Nepaisant visko, moterims ir vyrams aš galiu perduoti žinią, kurią man įdiegė mano tėvai: dirbk, dirbk, dirbk. Galiausiai kas nors iš to išeis.
Paruošta pagal įvairių šaltinių medžiagą
