„Kino pavasaris“ šiemet pirmą kartą siūlo unikalią pramogą – vienu metu patirti filmo žiūrėjimo ir valgymo malonumą „Cinema Gourmet“. Pagal filme „Steiko (r)evoliucija“ rodomus patiekalus šefas Gian Luca Demarko, kulinarijos meistrystės mokęsis „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose, sukūrė specialius patiekalus. Apie kino vakarienes daugiau galima sužinoti čia.
Dalijamės po filmo vykusiu režisieriaus F. Ribière ir žiūrovų pokalbiu.
Kuo skiriasi kino režisieriaus ir prodiuserio patirtys, nes žinome, kad dirbate abiejose srityse?
Dirbant prodiuseriu tenka glaudžiai bendradarbiauti su režisieriumi, tad kurti šį filmą man buvo lengva – tiksliai žinojau, ką turiu padaryti. Jaučiu, kad režisuoti filmą sudėtinga, reikia geros komandos, tad ateityje su nauju režisieriumi būsiu kantresnis ir įtrauksiu daugiau žmonių. Ši dokumentika – šeimos filmas: filmavosi mano šeima, prodiusavo žmona, padėjo sūnus, tad nebuvo sudėtinga.
Ar anksčiau turėjote reikalų su maisto verslu?
Ne, tiesiog daug keliavau ir visada domėjausi maisto gaminimu. Nerašiau tinklaraščio, nevertinau viešai ragautų patiekalų – tiesiog buvau mėgėjas ir žinojau, kad nesu labai išsilavinęs šioje srityje. Ir nors mano šeimoje maistas užėmė svarbią vietą – daugiausia kalbėdavome apie prancūzišką virtuvę. Keliaujant, galėjau jų daugiau pažinti.
Kokia jums pasirodė lietuviška virtuvė?
Lietuvoje esu pirmą dieną. Vos tik atvykęs, buvau pakviestas į barą, kur paragavau dviejų skirtingų rūšių alaus. Kitą dieną ėjome valgėme šaltibarščius. Manau, kad žmones galima pažinti per virtuvę – ką valgai, toks ir esi.
Ar prieš kuriant šį filmą turėjote numatę aiškų jo tikslą?
Filmo idėja – atlikti geriausio pasaulyje steiko paiešką. Norėjau, kad žmonės suprastų, ką darau – ieškau geriausio pasaulyje steiko. Nenorėjau būti prieš kameras: tegu žiūrovai atlieka savo darbą ir nusprendžia, kuris parodytas steikas yra geriausias.
Kiek aplankėte restoranų, ruošdamiesi filmui?
Pabandėme apie keturis šimtus vietų, o filmavimui pasirinkome gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt.
Kaip sugalvojote kurti šį edukacinį dokumentinį filmą?
Kadangi mėgstu maistą ir mėgstu keliauti, norėjosi šiuos du pomėgius sujungti. Mano šeima turi ūkį, ir kai prieš trejus metus mirė mano tėvas ir dėdė, niekas nenorėjo jo ūkio, tad jis buvo parduotas. Buvo gaila, nes trisdešimt metų mano šeima augino karves laukuose. Bet paaiškėjo, kad tai nėra kokybiška mėsa. Žmonės valgydavo tą mėsą, bet ji nebuvo gera. Tad norėjau sukurti pozityvų filmą apie mėsą ir maistą. Ir taip pat norėjau, kad tai būtų šeimos filmas – todėl pabaigoje matote ūkį, mano nėščią žmoną Verane, pradžioje filmo miršta mano tėvas. Visad mylėjome maistą. Nemanau, kad prancūzai turi geriausią virtuvę pasaulyje, bet jie turi maisto kultūrą. Mes valgydami diskutuojame apie maistą, bet virtuvės nekeičiame. Norėjau parodyti, ko jai trūksta.
Ar noriai Jūsų filmuotieji pašnekovai pasakojo savo komercines paslaptis?
Dauguma jūsų matytų žmonių neuždirba milžiniškų pinigų. Vienintelė paslaptis, kuria jie galėjo pasidalinti, buvo tokia: „Daryk viską, ką gali“. Pagrindinė revoliucija, kurią mes galime pasiūlyti yra tiesiog viską pagaminti ir valgyti vietos lygiu.
Ar viena iš filmo žinučių yra ta, kad valgyti mėsa turi kiekvienas žmogus?
Taip, mes sakome, kad mėsą valgyti gerai. Tačiau filmo idėja nėra skatinti žmones tai daryti. Jei nenori, gali nevalgyti. Mėsa visos planetos nepamaitinsi. O mėgstantiems mėsą galiu pasakyti, kad nevalgykite jos ten, kur niekas neatsako, iš kur tą mėsa pas juos atsidūrė.
Tad kokia mėsa yra gera – marmuro struktūros?
Jei manote, kad gera mėsa – skani mėsa, tuomet skani ta, kuri su riebalais. Geri riebalai auga pas tuos gyvulius, kurie šeriami žole. Filme supažindinama, kaip teisingai auginti gyvulius.
