Ari's Gold'as yra amerikiečių kino kūrėjas, aktorius ir muzikantas. Jo trumpametražis filmas „Helicopter“ apie motinos mirties pasekmes laimėjo jam 1972-aisiais „Oskarų“ akademijos įsteigtą Studento apdovanojimą. Jo laureatais yra tapę tokie dabar žinomi kino kūrėjai kaip Pete'as Docter'is, Robertas Zemeckis, Patricia Riggen, Keris Fukunaga, Patricia Cardoso ar Spike'as Lee. Pilnametražis režisieriaus debiutas su jau minėtu „Adventures of Power“ įvyko nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“ 2008-aisiais, o Europoje jo premjera įvyko Karlovy Varuose, Čekijoje. Šis filmas – kultinė komedija apie šachtininką, kuris atranda pogrindinę oro būgnininkų subkultūrą, galinčią pakeisti pasaulį. Ari's Gold'as ne tik parašė šio filmo scenarijų, režisavo jį, bet ir atliko pagrindinę rolę.
Prieš kelis metus pasirodęs antrasis režisieriaus filmas „The Song of Sway Lake“ pasakoja apie muzikos kolekcionierių, kuris su savo draugu bando išvogti retą muzikos įrašą iš savo šeimos vasarnamio. Beje, tą „retą“ dainą specialiai filmui sukūrė režisieriaus brolis dvynys Ethan'as Gold'as. Vis dėl to didelio entuziazmo iš kritikų filmas nesulaukė, jie pastebėjo dėmesį detalėms, tačiau užkliuvo tai, jog taip ir neaišku, kaip „išpakuoti“ filmo turinį. Kaip pastebėjo „Los Angeles Times“: „Ši daina turi kabinančią melodiją, tačiau jos aranžuotė – sujaukta.“ Filmas labiau garsėja kaip paskutinis 2014-aisiais mirusios aktorės Elizabeth Peña vaidmuo.
Panašu, romantinė drama nėra žanras, kuriame Ari's Gold'as jaučiasi geriausiai. Galbūt jam labiau tinka tragikomedija? Ypač turint omeny tokius jo pasiekimus kaip „Metų apsipūtėlis“, kuriuo jį apdovanojo žurnalas „High Times“ ar Gineso rekordų knygoje užfiksuotas vadovavimas didžiausiam Žemėje oro būgnininkų ansambliui.
Prieš susitikimą „Platformoje“ su režisieriumi Ari'u Gold'u prisėdome trumpam pokalbiui.
– Prieš 10 metų apibūdinai save kaip „kino kūrėją, gyvenantį aveniu C, važinėjantį dviračiu ir grojantį ukulele”. Kokia būtų šiandieninė versija?
– Esu kino kūrėjas ir aplinkosaugos aktyvistas, išgyvenantis iš kuprinės ant pečių Rytų Europoje. Tačiau vis dar važinėju dviračiu ir šoku keisčiau nei daugelis mano draugų.
– Tavo tėvas, rašytojas Herbert'as Gold'as, dalyvavo bytnikų judėjime, daug keliavo autostopu po Valstijas. Toks viešas gyvenimas gali atrodyti nuostabiai, tačiau dažnai yra gana skausmingas asmeniškai, o geri menininkai nebūtinai yra geri tėvai. Kokie tavo prisiminimai ir santykiai su tėvu?
– Ką gi, pakalbėkime rimčiau! Na, mano tėvas ir aš esame labai artimi. Jam prireikė daug laiko išmokti, kaip pamatyti savo vaikus tokius, kokie jie yra – jis visada matė mus pro savo „įsivaizdavimo“ apie mus objektyvą. Toks paradoksas būdingas kai kuriems rašytojams – jie susikuria asmens įvaizdį (gerą ar blogą) ir tai jiems tampa savotišku kūriniu. Jis visada mylėjo, tačiau nebuvo geriausias klausytojas. Praradęs klausą, norėdami susikalbėti su juo dabar turime rėkti, ironiška, jis tapo geresniu klausytoju.
– Tavo filme „The Song of Sway Lake“ yra personažas iš Rusijos. Ar tai kažkaip susiję su tavo šeimos šaknimis?
– Iš tikrųjų mano tėvo šeima kilusi iš kaimo dabartinėje Ukrainoje – jie pabėgo norėdami išvengti pogromų. O personažo iš „The Song of Sway Lake“ prototipas yra rusas, su kuriuo kartu mokėmės kino mokykloje, jis toks pat išprotėjęs kaip ir filmo personažas. Aktorius, Robert'as Sheehan'as, iš tikrųjų yra airis, dabar vaidina dideliame „Netflix'o“ seriale „Umbrella Academy“. Mano draugas padėjo prižiūrėti vaidybą. Ji tokia perdėta, kad kai kurie žmonės galvoja, jog aktorius pervaidina, tačiau mano tikrasis draugas rusas iš tikrųjų toks.
– Kaip susidomėjai filmais? Leisk spėti, pradėjai nuo rašymo kaip tavo tėvas, ar ne?
– Taip, tai tiesa. Būdamas 10-ies pradėjau rašyti romaną apie gigantišką sraigę puolančią Braziliją ir didvyrį, nuvedantį ją į druskos kasyklą. Šios istorijos taip ir nebaigiau, nes mano mokyklos simpatija pasakė, kad ji norėtų pasikalbėti su manimi ir meilė mane išblaškė. (Tai ilgai netruko).
– Esi (studentišku) „Oskaru“ apdovanotas režisierius, tačiau interneto paieškoje suvedus „Ari Gold“, pirmieji rezultatai yra apie išgalvotą personažą iš tragikomiško televizijos serialo „Entourage“. Atrodo, realybė pralaimi prieš fikciją?
Kalbant apie Alejandro Jodorowsky'į, jis įteikė man Taro kortą, turinčią labai intensyvią psichologinės magijos užduotį, vedančią į mano „Oskarą“ laimėjusio studentiško darbo „Helicoper“ tęsinį.
– Taip, tokia situacija išties erzina. Mano vardą pavogė mano būgnininko vadybininkas, kai jie sukūrė TV šou, kuriame jis galėtų vaidinti! Sukūriau vaizdo atsakymą, kurį paskelbiau AriGold.net. Kartą buvo iškviestas į Tailandą, nes kažkas pagalvojo, kad esu tas (išgalvotas) agentas, tiksliau jį vaidinantis Jeremy'is Piven'as. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
– Esi pagarsėjęs taisyklių laužymu, tačiau jei vis dėlto būtų 10 Ari'o Gold'o filmų taisyklių – kokios jos būtų?
– Na, mano trumpametražyje „Culture“ iš tikrųjų yra dešimt taisyklių, kurias pavadinau savo „dogma“, truputį šaipydamasis iš danų „Dogme“ grupės. Dabar pasakyčiau, kad gyvenimas turi būti pilnas džiaugsmo ir dvasios, taip pat – ir filmai. Mes žudome šią planetą ir viskas, ką darome, turėtų kaip nors prisidėti prie žmonių žadinimo. Filmo taisyklės galėtų būti: pažadinti sielą, pažadinti kūną, pažadinti džiaugsmą, juoką, ašaras, šokį, viščiukus ir ledus. Ar jau dešimt?
– Vienas tavo mentorių yra režisierius Alejandro Jodorowsky's. Galbūt teko girdėti apie kino kūrėją Joną Meką iš Lietuvos?
– Taip, netgi rodžiau savo trumpametražius „Anthology Film Archives“, Jono Meko įsteigtoje Niujorke. Deja, niekada neteko jo sutikti.
Kalbant apie Alejandro Jodorowsky'į, jis įteikė man Taro kortą, turinčią labai intensyvią psichologinės magijos užduotį, vedančią į mano „Oskarą“ laimėjusio studentiško darbo „Helicoper“ tęsinį. Visus atnaujinimus dedu į AriGoldFilms.com/jodorowsky. Turiu apsirengti kaip mano motina ir iš naujo suvaidinti jos mirtį. Ir tai tik pradžia. Beprotybė.
– Groji keliose muzikos grupėse „The Gold Brothers“ ir „The Honey Brothers“. Ar vis dar dalyvauji jų veikloje ar visiškai atidavei šią sritį savo broliui Ethan'ui?
– Mano brolis Ethan'as Gold'as yra muzikos genijus. Savo grupėse visada buvau savotiškas juokdarys. Vis dar groju pianinu, o mano grupių nariai kalba, kad reikėtų vėl pagroti. Prašau, sekite mano brolį Ethan'ą Gold'ą „spotifajuje“!
– Esi žurnalo „High times“ apdovanojimo „Metų apsipūtėlis“ laimėtojas. Ar buvo sunku tai pasiekti? Ar ši veikla yra svarbi tavo kūrybinio proceso dalis?
– Juokingiausia šios istorijos dalis ta, jog aš nerūkau žolės. Viename filme vaidinau kietą narkotikų prekeivį ir taip laimėjau šį prizą. Tai buvo netikėtumas, atsiradęs iš niekur. Gavau trofėjinį bongą. Manau, „didesni“ psichodelikai tikrai prisideda prie asmenybės augimo, bet kažkodėl niekada nemėgau žolės.
– Gineso rekordų knygoje užfiksuota, jog vadovavai didžiausiam oro būgnų ansambliui planetoje?
Kiekvienam reikia daugiau groti oro būgnais. Jei žmonės grotų jais visą dieną, jie negalėtų laikyti ginklų. Kaip sako oro gitaristai: „Make Air, Not War“. Vis dėlto oro būgnai – geresnis užsiėmimas nei oro gitaros.
– Kaip atsitiko, jog atsidūrei Baltijos šalyse?
– Po to, kai mano filmas „The Song of Sway Lake“ birželį buvo parodytas Ispanijoje, mane aplankė draugas, žurnalistas ir fotografas Gordon'as Sander'is. Viskas baigėsi tuo, kad savo filmus rodžiau kultūros centre „Kanepes“ Rygoje, o po to dalyvavau dar 6 peržiūrose visoje Latvijoje. Spėju, nusprendžiau, kad myliu Baltijos šalis. Mane visada viliojo mintis, kad čia gyveno paskutiniai pagonys Europoje.
– Ką planuoji rodyti „Platformoje“ Vilniuje? Gali trumpai pristatyti?
– Rodysiu savo oro būgnų komediją „Adventures of Power“ ir, galbūt, keletą trumpametražių.
„Adventures of Power“ yra epinis pasakojimas apie meilę, rokenrolą, oro būgnus ir Amerikietišką svajonę. Iš tikrųjų tai labai dvasingas ir politinis filmas, pretenduojantis į absurdišką rokenrolo komediją. Girdėjau, jis geras apsipūtus... bet, žinoma, pats negaliu to žinoti. Subrendau ir dabar jaučiu malonumą jį žiūrėdamas. Tik jį užbaigęs, supratau, koks jis vis dėl to nenormalus.
– Šiuo metu kuri veiksmo ir nuotykių serialą apie ekologiją, karą, šamanizmą ir žmogaus dvasios išlaisvinimą. Skamba panašiai lyg Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“. Gali papasakoti truputį daugiau?
– Taip, Margaret Atwood padarė tam įtaką. Taip pat Ursula K. LeGuin, Starhawk ir kitos eko-feministinės mokslinės fantastikos rašytojos. Iš tikrųjų šiuo metu perrašinėjau scenarijų filmui vietoje serialo. Galiu tik pasakyti, kad kalbama apie miesto bendruomenę, bandančią išgyventi ekonominę ir ekologinę griūtis ir pasitelkiančią tam šiukšles, dviračius, ginklus ir viščiukus. Kažkas panašaus į „District 9“, psichodelikus ir „Babe“. Jeigu gali tai įsivaizduoti...
– Koks judančių paveikslėlių rinkinys tave sužavėjo paskutiniu metu?
– Na, pastaraisiais metais mano favoritas yra pjesė „Tristan and Yseult“, kurią suvaidino „KneeHigh Theater“ kompanija iš Kornvalio, Anglijoje. Taip pat man patiko „The OA“ serialas „Netflix'e“. Esu šališkas, nes pažįstu jo kūrėjus, tačiau tai iš tikrųjų geras reginys.