E.Poppe prisimena prieš septynerius metus Norvegiją sukrėtusią tragediją, kai ultradešiniųjų pažiūrų Andersas Behringas Breivikas nužudė 77 žmones. Filmas pradedamas archyvine medžiaga, vaizduojančia pirmąją Breiviko ataką – sprogdinimus prie vyriausybės rūmų. Netrukus veiksmas persikelia į Utiojos salą, kur, vykstant Norvegijos darbo partijos organizuotai jaunimo stovyklai, įvyko antroji ataka.
Kad sukurtų kuo aštresnę patirtį, E.Poppe kuria vieno kadro filmą ir atsisako garso takelio. Kamera visą laiką seką protagonistę Kają (akt. Andrea Berntzen), kuri bando ne tik išsigelbėti, bet ir rasti savo jaunėlę seserį – filmas 72 minutes trunkančią išgyvenimo dramą su šūviais, riksmais ir kraujo klanais fiksuoja jaunos merginos akimis. Tiesa, paties Breiviko personažo ir tragedijos priešistorės E.Poppe sąmoningai atsisako. Taip Breivikas, kurio figūra tik kelis kartus sušmėžuoja antrajame plane, yra ištrinamas iš šios istorijos – tai neabejotinai emociškai paveikiausias E.Poppes meninis sprendimas bei savotiška susitaikymo su potraumine patirtimi strategija.
Galima svarstyti, ar „Utioja, liepos 22-oji“ pasirodė ne per greitai – septyneri metai vis dėlto nėra ilgas laiko tarpas, todėl nenuostabu, jog po filmo premjeros diskusijos apie tai virte virė. Vis tik kur kas labiau neraminantis klausimas nurodo ne į juostos pasirodymo laiką, bet į paties režisieriaus motyvaciją.
Diskusija apie meno ir realybės santykį gali nuvesti prie kuo skirtingiausių klausimų – ar menas yra realybės veidrodis, ar menas gali pasiūlyti intensyvesnę realybės pajautą, ar menas mums gali padėti perprasti supainiotą realaus pasaulio tinklą? Meno ir realybės santykiai kompleksiški ir rasti vieno visiems skoniams pritinkančio recepto čia nepavyks, tačiau išvados, jog meno kūrinys, paremtas realiais įvykiais, turėtų pasiūlyti ne tik tų įvykių rekonstrukciją, bet ir jų refleksiją ar naują žvilgsnį į juos, tikiu, prieitų dažnas.
Vis tik „Utioja, liepos 22-oji“, žiūrovą perkelianti į istoriją, kurios tragizmą kuo puikiausiai prisimename iš televizijos reportažų ir liudininkų pasakojimų, nesiūlo refleksijos užuominos, tik dar kartą primygtinai tvirtina tai, kas ir taip akivaizdu – visa tai buvo siaubinga. Įtraukdamas žiūrovą į kompiuterinį žaidimą primenančią patirtį, kurioje realiu laiku tapatiniesi su vienu herojumi, filmas neblogai pakutena nervus, tačiau prisiminus, jog kalbame ne apie tariamą istoriją, bet realią, tebeskaudančią žaizdą, toks smulkmeniškas trauminės patirties įvaizdinimas pradeda kelti ir moralinį klausimą.
Berlynalėje vykusioje spaudos konferencijoje E.Poppe bandė teisinti savo meninius bei etinius sprendimus – esą Utiojos žudynės iš norvegų atminties jau pradeda dilti, o jei jos ir prisimenamos, tai kalbant apie žudiką, ne apie jo aukas; prieš imdamasis šio projekto jis daug bendravo su tragedijos liudininkais, palaikiusiais jo iniciatyvą, o vieno kadro filmą nutarė kurti nusprendęs istoriją pasakoti iš aukų perspektyvos.
Tačiau įtikinėjimai, jog iš etinių sumetimų nepasirinkus nė vienos realios istorijos, bet sukūrus iš liudininkų pasakojimų sudurstytą kinematografinę patirtį priartėjama prie E.Poppes tiek kartų linksniuotos tiesos, glumina dar labiau – fikciją (tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasmėmis) bandant parduoti kaip tiesą, vyksta ne kas kita, o manipuliacija žiūrovo emocijomis.
Dar daugiau, tai manipuliacija aukomis ir jų išgyvenimais, kurie filme tampa E.Poppes tragedijos puzlės dalimis – puzlės, kuri dėliojama pagal visas išgyvenimo dramų taisykles, kuri priverčia žiūrovus užgniaužti kvapą ir sutankina kiekvieno salėje sėdinčio širdies ritmą, tačiau baigiasi sulig 72-ąja filmo minute.
Pasiekėme finalą, pagaliau galime atsikvėpti. E.Poppes sufabrikuotos tiesos kelionė baigta. Iš jos išsinešime nei daug, nei mažai – kelis prakaito lašus ant kaktos ir dar kelias ar keliolika minučių (nelygu žiūrovo jautrumas) truksiantį nerimastingą virpulį. Gavę įtampos dozę ir patenkinę savo keistą žmogišką smalsumą, apleisime salę ir sugrįšime į savo gyvenimus – panašu, kad diskusijoje apie meno ir realybės santykius, E.Poppes pozicija yra būtent tokia.
