2012 metais Vilniuje koncertavusi L. Anderson šį kartą, deja, atvykti negalės, tad siunčia festivalio žiūrovams sveikinimą, kuris skambės prieš kiekvieną „Šuns širdies“ seansą:
Jos režisuotas eksperimentinis filmas „Šuns širdis“ – esė apie meilę, mirtį ir kalbą. Pasakodama savo nuotykius bei fantazijas, režisierė juos susieja su politinėmis ir filosofinėmis idėjomis. Filme persipina animacijos bei dokumentikos motyvai, o viską vienija ir jungia – muzika.
Nuo meno kritikos iki muzikos
L. Anderson gimė 1947-aisiais Čikagos priemiestyje. Baigusi mokyklą, įstojo į Millso koledžą Kalifornijoje, kur studijavo meno istoriją ir skulptūrą, dirbo meno kritikos srityje, tačiau 1982 m. pasirodęs jos pirmasis muzikinis albumas „Big Science“ tapo sensacija ir negrįžtamai pakeitė moters gyvenimą. Tiesa, meilė muzikai menininkę lydėjo nuo vaikystės. Ji grojo smuiku Čikagos jaunimo simfoniniame orkestre, o studijuodama universitete sukūrė pirmąjį savo pasirodymą – simfoniją „An Afternoon of Automotive Transmission“, atliekamą automobilių signalais ir įvairiomis akustinėmis detalėmis. Tarptautiniu mastu menininkė labiausiai išgarsėjo 1981 m. išleidusi singlą „O Superman“.
Sėkmės garantas – išskirtinumas
1970-ųjų pradžioje „New York Times“ L. Anderson kūrybą pavadino paslapties, melodramos ir humoro lydiniu. Jos pasirodymai pilni pasakojimų, kuriuos lydi muzikos garsai, išgaunami tradiciniais ir pačios sukurtais instrumentais, šviesų šou, netikėti kostiumai, kino bei fotografijos vaizdai. Viename interviu menininkė savo kūrybinį darbą susiejo su kitos tikrovės esatimi. Klausantis jos muzikos, reikia pajausti, kad kūnas yra kažkur kitur. „Muzika primena apie kūną, tačiau kartu jį ir atima. Visas menas yra pabėgimo forma, tačiau muzika ypač“, – sako L. Anderson.
Vienas iš įsimintiniausių ankstyvosios jos kūrybos darbų „Duets on Ice“ – pasirodymo metu menininkė griežė smuiku apsiavusi pačiūžomis, kurios buvo įšaldytos dviejuose ledo gabaluose. Šis pasirodymas vykdavo tol, kol ištirpdavo ledas. L. Anderson teigia, kad savo kūryboje pasakoja istorijas apie sapnus, žmonių santykius, net politiką. Nuolat dairydamasi aplink, ji ieško neįprastų akimirkų ir viską užsirašo į milžinišką užrašų knygelę.
Koncertas šunims
L. Anderson mėgsta stebinti. 2010-aisiais atlikėja pristatė kūrinį „Music for Dogs“. Dalis jo atliekama šunų girdimais aukšto dažnio garsais. Ta proga prie Sidnėjaus operos teatro ji surengė keturkojams. Šimtai šunų su savo šeimininkais susirinko į menininkės pasirodymą, kurio pabaigą, žinoma, vainikavo lojimas. Ne viename interviu L. Anderson yra sakiusi, jog tai buvo laimingiausios jos gyvenimo akimirkos. Kito tokio pasirodymo teko laukti net keletą metų. Jis buvo surengtas šių metų pradžioje Niujorke, garsiojoje Taimso aikštėje, kur nepaisant žvarbaus žiemos šalčio susirinko per 50 šunų ir 100 jų šeimininkų.
Muzikos instrumentų kūrėja
Žinomiausias L. Anderson sukurtas instrumentas – patobulintas elektrinis smuikas: ji pridėjo magnetinę juostelę su įrašyta muzika, todėl braukiant per smuike įtaisytą garsą atkuriančią galvutę, girdimas juostelėje įrašytas muzikinis fragmentas. Lyg kokia burtininkė, muzikantė savo pasirodymų metu naudoja kalbančią lazdelę, kuri gali įrašyti bet kokį garsą, kurį vėliau suskaido į mažus segmentus, ir vėliau juos atkuria, kokia tik nori tvarka – tai dar vienas jos kurtų instrumentų, kurių ji turi net keletą. Vienu jų ypatingai didžiuojasi – tai prietaisas, jos balsą paverčiantis smuiko natomis.
Įkvėpimo semiasi ir iš kosmoso
2003-aisiais JAV kosmoso agentūra NASA L. Anderson suteikė leidimą lankytis savo patalpose. Taip ji tapo pirmąja menininke, kuriai buvo leista tai daryti. Įkvėpta ir pasikrovusi kosminių energijų muzikantė sukūrė naują pasirodymą „The End of the Moon“. Po metų ji prisidėjo prie komandos, kūrusios Olimpinių žaidynių Atėnuose atidarymo ceremoniją. 2007-aisiais buvo apdovanota „Gish“ prizu už savo „indėlį į pasaulio grožį, žmonijos džiaugsmą bei gyvenimo suvokimą“.
Nuo 1990 m .L. Anderson pradėjo dirbti su kultiniu JAV muzikantu Lou Reedu. Pora susituokė 2008-aisiais, likus penkeriems metams iki jo mirties, dėl kurios menininkė labai išgyveno. Ji surinko visus savo vyro įrašus, virš 800 valandų trukmės medžiagą, kurią bando padaryti prieinamą visiems internete. L. Anderson žurnalistams yra sakiusi, jog judviejų draugystė buvo nepertraukiamas 21 metų pokalbis, kuris baigėsi, ir kurio ji labai pasiilgsta, tačiau tuo pat metu supranta, jog visi dalykai kada nors baigiasi – toks yra gyvenimas.
„Šuns širdis“
Turbūt niekam nekiltų abejonių, kad L. Anderson myli šunis. Kartu su vyru Lou Reedu augino žiurkinį terjerą – Lolabelę, kuriai pasenus ir apakus, skyrė dar daugiau meilės ir globos: aklą nešdavo į lauką, kad gautų saulės šviesos, galėtų užuosti daiktus, net skyrė specialų deguonies kambarį, taip prailgindami savo augintinio gyvenimą dar pusmečiu. Tada menininkė sakė, jog stebėdama senstantį šunį, juo rūpindamasi, ji daug sužinojo apie mirtį ir laikinumą. Skausmas, netekus mylimo vyro ir augintinio, virto filmu „Šuns širdis“.
L. Anderson, kaip kino kūrėja, nėra naujokė. Ji režisavo tokius filmus kaip „Home of the Brave“, „Life on a String“, „Hidden Inside Mountains“ ir kt. „Šuns širdis“ buvo sukurtas buvo beveik 10 metų pertraukos. Filmą, kuriame galime atrasti daug jos pačios gyvenimo detalių – pasakojimą apie mamą, brolius, Lolabelę, nerimą po Rugsėjo 11-osios teroro akto – režisierė dedikavo savo mirusiam vyrui Lou Reedui.
