Pirmosios vakaro dalies „Archyvinis impulsas“ metu bus rodomi „Laila‘s Apple“ („Lailos obuolys“), „Polte“ („Liepsna“) ir „Misty Picture“ („Blankus vaizdas“), vienaip ar kitaip reprezentuojantys kino juostos galią sustabdyti laiką.
Tuo tarpu antroji dalis bus skirta filmui „Prizmė“. Apie pastarąjį kiek plačiau čia ir dabar. Renginys nemokamas.
Apie technologinę diskriminaciją
Filmas „Prizmė“ (2021) yra kolektyvinis trijų menininkių An van Dienderen (Belgija), Rosine Mbakam (Kamerūnas / Belgija) ir Eleonore Yameogo (Burkina Fasas / Prancūzija) darbas, kuriame, pasitelkiant skirtingas strategijas, analizuojamas kino gamybos procesas. Praktikuodamos šį procesą, kūrėjos susiduria su diskriminacija kaip giliai įsišaknijusiu fenomenu, besireiškiančiu tiek ideologiniu, tiek technologiniu, tiek socialiniu aspektu. „Prizmė“ – tai filmas ir tyrimas viename.
Pirminė inspiracija juostai brendo An van Dienderen atliekant antropologinį tyrimą apie reiškinį, ilgainiui įgavusį pavadinimą „China girl“ („Kinų mergina“). Tai ankstyvajame kino industrijos etape naudotas reiškinys, kai „tinkamam“ žmogaus odos reprezentavimui buvo pasitelkiamos atitinkamo atspalvio moterys – modeliai, taip formuojant estetinį standartą.
„Kad šis reiškinys nėra tik muziejinio pobūdžio ir slypi mūsų kasdieniame santykyje su aplinka, – teigė A. van Dienderen, – mums pasidarė aišku nuotolinio pokalbio „Prizmės“ tema „Skype“ platformoje metu, kai kitai bendraautorei Eleonorai nesisekė tinkamai apšviesti savo tamsaus veido. Kilęs sumišimas leido suprasti, kad filme bus provokuojama ne tik paskiausių kino pramonėje naudojamų technologijų, bet ir pačios linzės, esančios mūsų kompiuteriuose klausimu. Vaizdas ir jo santykis su šviesa persmelkia mūsų ir šio filmo gyvenimą.“
Filmas kaip metodas kalbėtis ir išgirsti
80 min. trunkančios „Prizmės“ išskirtinumas skleidžiasi per paties filmo konstravimo ir meninio tyrimo santykį. Kūrimo procesas, kurio dalyves skyrė politinės, estetinės bei stilistinės nuostatos, buvo dokumentuotas ir publikuotas žurnale „Anthrovision“ dar iki juosta buvo baigta, tad meninis tyrimas čia steigia ir patį juostos turinį.
Kaip procesas parodė, turinio ir metodo paieškos dialektika leido panirti į kasdienės diskriminacijos gelmę, kurioje stebimas sunkiai artikuliuojamas skirtybės tarp „aš“ ir „kitas“ sunkis.
Jaučiausi privilegijuota baltoji režisierė, pakvietusi Rosine ir Eleonorą, jų pasirinkimas viena kitos atžvilgiu šiuo atveju buvo neįmanomas. Čia jau slypėjo prieštara.
A.van Dienderen sakė: „Pradžioje buvo tik troškimas ir intuityvus ryšys tarp mūsų, o tiksliau sakant, tarp manęs ir Rosine, ir tarp manęs ir Eleonoros. Jaučiausi privilegijuota baltoji režisierė, pakvietusi Rosine ir Eleonorą, jų pasirinkimas viena kitos atžvilgiu šiuo atveju buvo neįmanomas. Čia jau slypėjo prieštara.“
Būtent tiriamoji juostos dalis suteikė menininkėms reikiamą savistabos gebėjimą, kuris leido rasti atvirumu paremtą filmo konstravimo metodą. Pirminis dalyvių kolektyviškumu paremtas kūrimo formatas, kaip savaime vertingas, buvo vienašališkai parinktas A.van Dienderen ir jos nuostabai nepasiteisino. Netrukus paaiškėjo, kad šis formatas, atspindėdamas korektiškas europocentristines nuostatas, ištrynė visas galimas bendraautorių ideologines pozicijas.
„Eksperimentavimas formalios darbo strategijos klausimu, ar tai būtų kolektyviškumas, ar savirefleksija, gali kritiškai užklausti dominuojančias socialines klišes“, – teigiama menininkių publikacijoje žurnale „Anthrovision“.
Nuostabus režisūrinių strategijų derinys
„Jei noriu nufilmuoti žmonėse slypintį įvairumą, neišvengiamai esu įtraukiama į klausimą apie odos spalvą“, – sakė A.van Dienderen. Šioje pastaboje slypintis imperatyvas tarsi inspiruoja savaip reaguoti ir kitas bendraautores.
R.Mbakam savo epizode išreiškia kritinę poziciją institucionalizuotos visuomenės atžvilgiu. Subtiliai ir niuansuotai ji prasiskverbia į Briuselio meno mokyklos patriarchalinę dienotvarkę ir ten randa teigiamą atsakymą į pačios sau užduotą klausimą: „Ar galios santykiai ir dekolonizacija yra savarbiau nei šališkai naudojama apšvietimo įranga aktorių odai reprezentuoti?“
Tuo tarpu E.Yameogo, kiek oponuodama Roseinei, savame epizode analizuoja įvairiais lygmenimis visuomenėje cirkuliuojantį odos spalvos tabu ir argumentuotai prieina prie išvados, kad „fotoaparatas nebuvo sukurtas juodai odos spalvai diskredituoti, tiesiog turime pagalvoti, kaip tinkamai pristitaikyti prie įvairovės“.
Galutinis juostos rezultatas paremtas nuosekliu, kūrybinio trio epizodus dedant paeiliui, formatu. Filmo struktūroje nesama sąstingio, išankstinio principingumo, kinematografinių pusfabrikačių – čia išvystame nuostabų įvairių režisūrinių strategijų derinį.
Jis duoda tai, ko taip reikia kūrybiniam Lietuvos peizažui.
„Prizmė“ – itin refleksyvus dokumentinio kino pavyzdys, kuriame menininkės asmeniškai ir jautriai reprezentuoja technologijos, rasizmo, kolonializmo įtakas kinui, ieško diskriminacinių implikacijų neturinčio gesto, kreipimosi, žvilgsnio.
„Šis filmas yra malonumas, – teigė programos sudarytojas M.Ambrózy, – nes jis duoda tai, ko taip reikia kūrybiniam Lietuvos peizažui: čia matome kaip meniniai tyrimai ir visada iššūkį kelianti bendradarbiavimo praktika gali sugeneruoti ne tik reikšmingus dokumentikos darbus, bet ir gerinti tarpusavio santykius.“
