Jo premjera įvyko Kanuose, o geriausiu aktoriumi pripažintas pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Koji Yakusho. Jei šventiniu laikotarpiu norisi stabtelėti ir giliai įkvėpti, rasti laiko pabūti su savimi, o ne brautis per minias pirkėjų prekybos centruose, tai galima padaryti jau nuo gruodžio 22 d. Lietuvos kino teatruose, atėjus pasižiūrėti „Puikių dienų“.
Visa sukaupta W.Wenderso gyvenimo ir kūrybinė patirtis bei išmintis sutelpa „Puikių dienų“ meditatyviame pasakojime apie kasdienio gyvenimo džiaugsmus. Ne vienas žurnalistas ir kritikas naujausio W.Wenderso filmo poetiškumą lygino su jau klasika tapusiu jo filmu „Dangus virš Berlyno“. Juo labiau kad pagrindinis veikėjas – Tokijo tualetų valytojas Hirajama – mėgsta būti nematomas, kaip kadaise Berlyno angelai, stebi aplinką ir žmones, fotografuoja medžius ir mėgaujasi kiekviena žmogiško gyvenimo detale.
Hirajamos gyvenimo filosofija atliepia W.Wenderso filmo idėją – režisierius bandė sukurti utopinį filmą dabartinėje tikrovėje, kai visi tapome darboholikais, mūsų darbotvarkė per daug užpildyta, o akys įsmeigtos į mobilųjį telefoną: gulint, einant ar važiuojant. Hirajamos personažas tai suvokia, tad be galo chaotiškame pasaulyje rutina ir atkaklus jos laikymasis padeda išlaikyti ramybę ir manyti, kad bent kažkas yra kontroliuojama paties žmogaus.
Įdomu ir tai, kad kone filmą-haiku Japonijoje ir apie japonišką kultūrą sukūręs režisierius – vokietis. Tačiau W.Wendersas šioje šalyje kuria ne pirmą kartą: kadaise ten išvyko ieškoti senosios Japonijos, kuri, jo manymu, nyksta, ir kuri buvo vaizduojama Yasujirō Ozu, W.Wenderso didžiojo mokytojo, filmuose.
Pasak režisieriaus, šio kūrinio idėja gimė Tokijuje ir niekur kitur negalėjo būti realizuota. Tačiau W.Wenderso pasirinkimas kurti filmą ne apie savo kultūrą kartu ir nestebina – ne vienas kino kritikas jį yra pavadinęs režisieriumi be sienų.
Viename interviu W.Wendersas ir pats užsiminė, kad po pasaulį nualinusios Covid-19 pandemijos Japonija tapo tarsi oaze, kur galima vėl išmokti bendrauti su žmonėmis, gėrėtis gyvenimu kiekvieną dieną. O taip pat – kad pagrindinio veikėjo Hirajamos gyvenimo pasirinkimuose ir būde, jo gebėjime džiaugtis tuo, ką turi, atsispindėjo visos kūrybinės grupės svajonės.
„Puikios dienos“ – tai žmogiškosios būsenos, egzistencijos kinas. Šios būsenos pagavimas ir užfiksavimas ir yra W.Wenderso kino estetika, nes laikas ir erdvė yra pagrindinės šio režisieriaus statybinės medžiagos.
Kai kurie kino apžvalgininkai „Puikias dienas“ vadina gražiausiu metų filmu ir prisipažįsta per premjerą verkę kaip maži vaikai. Pasak jų, režisierius nė nebando manipuliuoti žiūrovų emocijomis, bet leidžia jiems kartu su savo herojumi kasryt stebėti bundantį miestą, pietų metu – medžių lapus, o mašinoje klausytis audio kasečių su Lou Reedo, Patti Smith įrašais. Taigi „Puikios dienos“ – idealus filmas, galintis padėti atsikvėpti nuo šventinio triukšmo, nukeliauti ten, kur tą akimirką norėtųsi būti. Juk Kūčios, Kalėdos ir yra apie tai – stabtelėjimą, metų apmąstymą, gražius prisiminimus, ramų laiką su artimiausiais žmonėmis ir jausmą, kad viskas yra arba bus gerai. Tiesiog kartais, kaip filmo herojui Hirajamai, tereikia pasiklausyti ar paniūniuoti Ninos Simone dainą „Feeling Good“.
Filmas apdovanotas ne tik Kanuose – Japonija vokiečio režisuotą filmą atsirinko kandidatu į „Oskarą“, o Azijos „Oskaruose“ jis triumfavo kaip geriausias metų filmas, aplenkdamas tokias stiprias kino industrijas kaip Kinija ar Pietų Korėja.
Filmas „Puikios dienos“ kinuose nuo gruodžio 22 d.
