Apie tai, kodėl buvo reikalingi „Švilpautojai“ – noiro, trilerio ir dramos žanrus pinantis filmas, pasakojantis apie policininką Kristi, kuris keliauja į Kanarų salą ir mokosi švilpavimo kalbos, kad galėtų iš kalėjimo išvaduoti Žoltą, mat jis vienintelis žino, kur paslėpti 30 milijonų eurų – interviu 15min pasakoja C.Porumboiu.
– Visų pirma, ar mokate švilpauti?
– Nemoku švilpavimo technikos, ji pakankamai sudėtinga. Teoriškai žinau, kaip visa tai veikia, bet man reiktų dar daug praktikuotis. Nors šiek tiek švilpavimo kalbą suprantu.
– Keliuose interviu esate minėjęs, kad apie švilpavimo kalbą sužinojote žiūrėdamas televizijos laidą. Ar iškart žinojote, kad apie tai sukursite filmą?
– Pažiūrėjęs laidą, pradėjau daugiau domėtis ir pakankamai greitai supratau, kad noriu kažką su tuo daryti.
Mane užkabino keli dalykai. Viena vertus, pati švilpavimo kalba man skambėjo truputį komiškai, kita vertus, joje yra ir daug poetiškumo. Keliose vietose pasaulyje yra komunikuojama švilpavimo kalba – kaime Graikijoje, kaime Turkijoje, Prancūzijoje, Afrikoje… Man švilpavimo kalba atrodė kaip kalba, atsiradusi iki tokios kalbos, kokią turime šiandien. Ir tai beprotiškai įdomu.
– Kaip ruošėtės filmavimui – tiek jūs, tiek aktoriai?
– Kadangi švilpavimo kalba yra UNESCO paveldo sąraše, šios kalbos pamokos vyksta La Gomeros saloje. Susiekiau su Francisco Corea – jis, beje, atliko ir mažą vaidmenį filme, suvaidino gangsterį – ir atvykau į salą, kur mokiausi švilpavimo kalbos pagrindų. Kai baigiau aktorių atranką, Francisco atvyko dviem savaitėms į Rumuniją, kad išmokytų pačius aktorius švilpauti. Vėliau pamokos vyko per „Skype“.
– Kiek aktoriams pavyko ištobulinti savo švilpavimo kalbą?
– Visai neblogai. Pavyzdžiui, Vladą [Ivanovą], vaidinantį pagrindinį personažą, reikėjo perdubliuoti tik du kartus, tad jis švilpauja pakankamai „švariai“.
– Sukūrėte du filmus apie policijos pareigūnus. Pirmasis buvo „Policija, būdvardis“, kur taip pat vaidina Vladas Ivanovas. Ar galima galvoti, kad „Švilpautojuose“ jis kuria tą patį personažą, nors jų vardai ir yra skirtingi?
– „Policijoje, būdvardyje“ personažas, kurį vaidina Vladas, yra pagrindinio personažo viršininkas. Tai nedidelis vaidmuo, bet tuo pačiu metu jaučiau, kad tokia ideologija, kuria gyvena jo personažas, tokia pasaulėžiūra negali trukti ilgai. Kai pradėjau rašyti „Švilpautojų“ scenarijų, paklausiau savęs – ką reikštų iš naujo susidurti su šiuo personažu po dešimties metų? Todėl taip, tai tas pats personažas, tik šįkart jį matome visiškai kitokiame pasaulyje.
– Ar dažnai svarstote, kas galėtų nutikti jūsų personažams, kai baigiate kurti filmą?
– Nelabai, bet šis personažas mano galvoje užsiliko ilgam. Nors „Policijoje, būdvardyje“ matome jį kaip autokratinę figūrą su labai specifiniu mąstymo būdu, Vlado personažas man pačiam atrodė pasmerktas pokyčiams, nes buvau tikras, kad jo pasaulėžiūra anksčiau ar vėliau atsisuks prieš jį patį.
Todėl prieš kuriant „Švilpautojus“ daug kalbėjausi su V.Ivanovu apie jo personažą, diskutavome apie tai, kas jam galėjo nutikti per visą šį laiką.
– Kiek laiko kūrėte „Švilpautojų“ istoriją?
– Atrodo, kad šįkart buvau sukūręs 9 scenarijaus versijas. Atvirai pasakius, kai kuriuos dalykus scenarijuje keičiau jau filmuodamas, bet apskritai rašymo procesas truko apie dvejus metus. Ir šiame filme buvau pakankamai griežtas režisierius – norėjau, kad aktoriai sektų scenarijumi, improvizacijos čia buvo mažai. Tai lėmė ir gamybiniai ribojimai, ir dramaturginiai sprendimai.
– Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad svarbia dramaturgijos dalimi tampa muzika.
– Jau pačioje pradžioje žinojau, kad kai kuriose filmo scenose man reiks muzikos kaip atskiro filmo personažo. Pvz., žaidžiau su operos arijoms – skambanti muzika yra ne tik atmosferos kūrimo įrankis, ji prisideda ir prie istorijos plėtotės.
– „Švilpautojai“ yra pirmasis jūsų tikrai žanrinis filmas. Kas jus paskatino eiti šia kryptimi?
– Kiti mano filmai taip pat turi nuorodų į žanrinį kiną. Kad ir „Policija, būdvardis“, kuris yra savotiškas kriminalinis trileris. „Lobis“ man pačiam atrodė savotiškas vesternas, nes žmonės jame iš naujo atranda tą pačią žemę. Tačiau taip, šis filmas buvo kiek labiau grynakraujis žanrinis filmas – noiras.
Man apskritai patinka žanrinis kinas. Manau, kad daugeliu aspektų jis ir yra kino pagrindas. Aš pats ateityje norėčiau išbandyti daugiau žanrų, pvz., miuziklą.
– „Švilpautojuose“ netrūksta nuorodų į kiną – nuo apleistos kino aikštelės iki slaptų susitikimų kino teatre ar ištraukų iš kitų filmų. Kiek patys „Švilpautojai“, jūsų akimis žiūrint, yra apie kiną?
– Norėjau kalbėti apie kamerą kaip įrankį, kuri kuria istorijas – taip ir kino istorijas – ir kamerą kaip įrankį sekimui. Mano personažai, žinoma, taip pat yra įkvėpti kino. Šiame filme jiems tarsi suteikiama proga grįžti atgalios ir suvaidinti klasikiniame kine. Galima sakyti, sukūriau filmą apie personažus, kurie yra sinefilai (juokiasi).
– Nors šis filmas stilistiškai skiriasi nuo jūsų ankstesnių darbų, susidaro įspūdis, jog nuolat žaidžiate su žiūrovų lūkesčiais. Šiuo atveju – žaidžiate su kino archetipais ir klišėmis.
– Tiesa. Pvz., Gildos tikrasis vardas yra visai ne Gilda, tačiau bandydama išgyventi, ji imasi vaidinti femme fatale. Panašiai ir su vaikinu, dirbančiu viešbučio registratūroje – jis vaidina psichopato rolę. Filme žaidžiu kino nuorodomis.
– Bet nedarote to akivaizdžiai. Kaip jaučiatės, kai dalis žiūrovų ar kritikų, jūsų žaidimo neperskaito? Jaučiatės nusivylęs?
– Negaliu pasakyti, kad jaučiu nusivylimą. Jei jie to neperskaito, galbūt kažkur pats padariau klaidą. Nors manau, kad jei pasirinkau taip kalbėti, man pačiam tai buvo geriausias būdas. „Švilpautojai“ turi savo logiką, savo struktūrą. Tačiau rašant scenarijų visad savęs klausi, koks yra geriausias būdas papasakoti istoriją. Ir visad svarstai, ar negalėtum jos papasakoti geriau. Šis klausimas nepaleidžia ir tuomet, kai filmą jau išleidi į kino ekranus.
– „Švilpautojų“ mastelis yra gerokai didesnis nei ankstesnių jūsų filmų. Ar toks mastelis jums pačiam patiko ir kaip sekėsi dirbti su gerokai didesnės apimties projektu?
– Pats filmo kūrimas man suteikė labai daug malonumo. Visą laiką stengiuosi išbandyti naujus dalykus, naujas formas.
Tačiau kalbant apie finansavimą, procesas šįkart buvo sudėtingesnis. Daugiau iššūkių pareikalavo ir gamyba. Apskritai, kai kuri rumunišką filmą rumunų kalba, visada susiduri su šiokiais tokiais rėmais – ribota rinka, riboti pardavimai. O jei turi ribojimus šiose srityse, tai reiškia, kad turėsi kažkiek apriboti ir savo ambicijas, kalbant apie filmo gamybą.
– Ar turėdamas tai omenyje svarstote imtis kurti filmus anglų kalba?
– Galbūt, niekada negali žinoti. Turiu keletą temų, apie kurias šiuo metu galvoju – galiausiai pasirinksiu tą, kuri man tuo metu atrodys artimiausia, ir ieškosiu būdo, kaip geriausiai ją pateikti. Bet apskritai istorijų sąmoningai neieškau, jos pačios mane suranda.
– Žvelgiant į jūsų karjerą nuo pačių pradžių iki „Švilpautojų“, matyti stilistinis pokytis. Ar yra kažkas, ką norėtumėte išsaugoti savo kino kalboje ir tada, kai jūsų stilistiniai pasirinkimai įvairuoja?
– Man atrodo, kad visi mano filmai turi tą pačią šerdį – visi jie yra apie kalbą, santykį tarp individo ir valstybės, laisvę. Ir tai yra šiokia tokia mano obsesija, man labai nuoširdžiai rūpi šios temos. Manau, tai ir yra svarbiausia – kurti apie tai, kas tau iš tiesų rūpi. Kitaip filmo kūrimas, kuris reikalauja tiek daug energijos, pastangų ir resursų, būtų beprasmis. Jei nesu 100 proc. įsitikinęs, kad filmas yra reikalingas, aš jo nekursiu. Manau, kad šį principą esu išlaikęs visuose savo filmuose.
