Apie rašymo iššūkius ir džiaugsmus, ambicijas ir motyvaciją pasakoja patys scenaristai.
Kokia Jūsų istorija? Papasakokite trumpai apie save ir kaip Jūs pasinėrėte į kiną ir scenarijų rašymą?
Tomasz Cichoń: Su Kasia ilgai dirbome didelėje komercinės televizijos stotyje Lenkijoje. Aš esu redaktorius dirbantis su TV serialų scenaristais, o kartais ir su pilnametražių filmų scenaristais. Padedu jiems rašyti ir patariu. Dažnai palaikau juos, nes rašant scenarijus televizijai, patiriamas didžiulis spaudimas – tai nėra lengva. Galite būti tikri, kad visi visada žinos geriau už jus (arba bent taip manys) kas ir kaip turi būti parašyta (juokiasi). Taigi, mano pagrindinė užduotis yra užtikrinti, kad scenarijus yra toks, kokį prodiuseriai ir televizija nori matyti, bet kartu išliktų autentiškas. Taip pat išlaikyti scenaristo emocinį ryšį su tekstu, nes tai visada lemia geresnę jo kokybę.
Po tam tikro laiko nusprendžiau pasikeisti vietomis ir pats tapau scenaristu. Ir galiu pasakyti, kad tai nebuvo lengva, nes scenarijaus redagavimas ir scenarijaus rašymas turi nedaug bendro. Tuo tarpu aš taip pat pabaigiau režisūros kursą ir pradėjau kurti trumpametražius filmus.
Katarzyna Śliwińska-Kłosowicz: Aš darau abu dalykus – rašau scenarijus ir redaguoju juos. Ir man tai patinka. Mano rašymo šaknys yra darbe televizijoje, ten dirbau gamybos vadove (tai buvo mano pareigos, tačiau turiu prisipažinti, jog nesijaučiau labai laminga dirbdama tą darbą). Galiausiai paaiškėjo, kad labiausiai man patinka pažindintis su žmonėmis ir išgirsti jų istorijas. Aišku, pasakoti tikras istorijas yra nelengva, nes esu labai emocionali ir jaučiuosi atsakinga už žmones, apie kuriuos aš rašau. Po kelių metų nusprendžiau pabėgti nuo to, kol neišprotėjau. Išgalvotos istorijos buvo mano pabėgimo planas. Nepaisant to, mano pirmosios istorijos buvo pagrįstos tikrais įvykiais.
Kas Jus įkvėpė šiam scenarijui? Ar ši istorija asmeniška?
T.C.: Jei atvirai, aš nelabai prisimenu. Man atrodo, kad norėjau parašyti kažką brolių Dardenne'ų stiliuje. Bet tai buvo visiškas šlamštas (juokiasi).
Ar „Rascals“ (liet. „Niekšai“) istorija asmeniška? Iš pradžių maniau, kad ne. Tačiau po tam tikro laiko paaiškėjo, kad ji man net labai artima, aišku, ne dėl to, kad pradėjau vogti automobilius (juokiasi).
Papasakokite, prašau, apie „Rascals“ (liet. „Niekšai“) personažus ir istorijos vystymą.
T.C.: Mano Dardenne'ų stiliaus istorija buvo apie žmogų, vagį, šiek tiek nevykėlį, kuris išleidžiamas iš kalėjimo ir yra pasiryžęs daugiau nebevogti. Jis stengiasi pasirūpinti savo žmona ir vaikais. Kurti šią istoriją buvo sunku. Pačią idėją buvo nelengva išplėtoti į įdomią, įtraukiančią istoriją. Galiausiai supratau, kas man labiausiai trukdė tai padaryti. Aš padariau gana dirbtinę išvadą, kad vagis nebenori būti vagimi. Tuomet pagalvojau: „O jeigu mano protagonistas turėtų visai priešingą nuomonę?“. Galbūt tai turėtų būti istorija apie vagį, kuris nori tapti pačiu geriausiu kada nors egzistavusiu automobiliu vagimi? Apvertus motyvaciją aukštyn kojom, mano herojus tapo gyvas ir aplink jį susikūrė pasaulis.
Visai neseniai mačiau interviu su mano mėgstamiausiu scenaristu Paulu Haggisu. Kai jis buvo paklaustas, kaip jis rašo istorijas, jis pasakė, kad sukuria personažus, įstumia jį į tam tikras aplinkybes arba suteikia troškimą ką nors pasiekti ir leidžia jiems veikti, jų neteisdamas... Gaila, kad nemačiau šio interviu anksčiau. Tikriausiai tai būtų palengvinę man „Rascals“ (liet. „Niekšai“) rašymo procesą.
Kodėl nusprendėte dirbti kartu ir kaip atrodo bendras scenarijaus rašymas?
T.C.: Pažįstu Kasią daug metų ir manau, kad esame gana panašios mąstysenos. Buvau jos scenarijaus konsultantu keliems televizijos filmams. Kasia yra tikra scenaristė, ji iš to užsidirba pragyvenimui. Dėl to, kai man reikėjo pagalbos rašant istoriją, buvo gana akivaizdu kreiptis į Kasią.
K.Ś.-K: Taip, Tomaszas man daug padėjo su mano scenarijais, todėl aš buvau labai laiminga galėdama jam atsilyginti tuo pačiu.
T.C.: Mūsų bendradarbiavimas daugiausiai apėmė diskutavimą, greitus minčių lietus ir mūsų idėjų apie scenas priešpastatymą. Kasia man labai padėjo, kai rašiau ginekologo sceną. Tai buvo pati pirma parašyta scena, nepaisant to, kad ši scena yra kažkur scenarijaus viduryje.
K.Ś.-K: Taip, greiti minčių lietūs, nes man labiausiai patinka kurti istoriją ir personažą. Tai išnaudoja visa mano energiją. Tačiau rašymas… Nepasakyčiau, kad man tai labai lengva… Tai daugiausiai Tomaszo sunkaus darbo rezultatas, tiesą sakant. Jūs turėtumėte žinoti, kad jis yra labai darbštus vaikinas. Jis iškelia sau tikslus ir juos pasiekia. Jis nuolat rašo, ir rašo, ir rašo…
Rašant Jūsų scenarijų, kas buvo sudėtingiausia? Kas kėlė daugiausiai iššūkių?
T.C.: Man sudėtingiausia yra papasakoti istoriją taip, kad žiūrovai jaustų nuolatinį emocinį ryšį su Seba. Padaryti taip, kad jie sektų Sebą iki pat pabaigos ir kad iš dalies pateisintų jį ir jo veiksmus. Visada sunku įtikinamai parodyti „gerą“ veikėją, darantį kažką „blogo“. Bet tai visada veikia žiūrovus. Tikiuosi, kad mums pavyko tai padaryti.
O kalbant apie scenarijaus rašymą bendrai?
K.Ś.-K: Rašymas? (juokiasi). Man tai tikriausiai yra tas momentas, kai aš tiesiog sėdžiu prie tuščio lapo savo kompiuterio ekrane. Nuoširdžiai, labiausiai norėčiau tik papasakoti istoriją, ir turėti kažką, kas ją užrašytų ir paverstų scenarijumi (juokiasi). Kitas dalykas yra nuspręsti, ar mano idėjos yra geros, ar ne. Tai reikalauja tam tikros perspektyvos, kurią man kartais sunku išgauti.
Kas teikia daugiausiai džiaugsmo rašant scenarijų?
T.C.: Man patinka „išvalyti“ scenas ir dialogus. Man patinka žinoti, kad istorija yra sutvarkyta ir efektyvi. Tada galiu susikoncentruoti į detales ir patobulinti tekstą. Žinoma, kai kurie mano scenarijai niekada nepasiekia šito etapo: jų struktūra yra painiava, veikėjai – klišiniai, veiksmas – nuspėjamas… (juokiasi).
K.Ś.-K: O aš nekenčiu šito etapo. Man maloniausias momentas yra tada, kai suprantu, kad aš taip įsigilinau į istorija, kad ji mane privertė juoktis, ar verkti.
Kiek laiko vystėte scenarijų? Galbūt dalyvavote kokiose nors dirbtuvėse ar vystymo programose? Ar siekiate grįžtamojo ryšio?
T.C.: Kol mokiausi kino režisūros Wajdos mokykloje Varšuvoje, kelis mėnesius vysčiau scenarijaus traktuotę. Kiekvieną mėnesį turėjau paruošti naują istorijos versiją ir pristatyti ją kitiems studentams bei profesoriams. Mes turėjome turėti tekstą parašytą ant popieriaus, bet svarbiausia būdavo jį pristatyti. Tada gaudavau komentarus iš dėstytojų ir studentų, o taip pat ir iš paties Andrzejaus Wajdos. Tai buvo tikras košmaras (juokiasi). Nebuvo blogai, kai kažkas nepatikdavo jiems visiems. Blogiausia būdavo, kai nuomonės būdavo visiškai priešingos ir išsiskirdavo. Aš net neįsivaizduodavau, ką daryti ir kaip toliau dirbti su tekstu. Prieš tai, kai mes (aš ir Kasia) pradėjome dirbti su dialogais, aš parašiau vieną sceną – kai Seba ir Sandra buvo pas ginekologą. Viena studijų užduočių buvo ją surežisuoti, nufilmuoti ir sumontuoti. Kasia tada galėjo pamatyti, kokia iš tikrųjų buvo mano idėja filmui. Manau, kad tai labai padėjo rašant dialogus. Mes turėjome specifinius aktorius ir istorijos atmosferą.
Kaip žinoma, rašymas reikalauja daug perrašinėjimo – kaip Jūs suprantate, kad scenarijus jau yra baigtas?
T.C.: Scenarijus niekada nebūna pabaigtas iki galo. Visada yra ką pakeisti, pakoreguoti ar patobulinti. Bet tai ne visada būtina. Kaip redaktorius, keletą kartų esu skaitęs tikrai labai gerų scenarijų, kurie buvo keisti tiek daug kartų, kol tapo vidutiniškais. Daug žmonių norėjo vis ką nors pridėti ir pataisyti, tekstą paversti vienodu, paviršutinišku ir neoriginaliu. Tai labai pavojingas mechanizmas. Manau, kad patyręs režisierius turi pradėti savo darbą aikštelėje dar su nebaigtu scenarijumi. Komandos nariai ir aktoriai turi turėti šansą kažką prie jo pridėti. Kai aš filmavau savo trumpametražį filmą „Pinky“, kelis kartus leidau pagrindiniam veikėjui improvizuoti. Kalbant atvirai, filme man žymiai labiau patiko tie momentai, nei tikslūs, scenaristo parašyti dialogai.
Kas Jus motyvuoja rašyti? Ar turite tam tikrų įpročių, ar specialią aplinką, kurie Jums padeda?
T.C.: Turiu prisipažinti, kad man sunku rašyti. Visada randu milijonus priežasčių, kad to išvengčiau. Kartais mane motyvuoja galutiniai terminai, bet aš vis tiek laukiu iki paskutinės sekundės (juokiasi).
K.Ś.-K: Deja, mano motyvacija taip pat yra galutiniai terminai. Ir sąskaitos, kurias reikia sumokėti (juokiasi). Jei kapstyčiau giliau, manau, kad iš tikrųjų mano motyvuoja mano baimės. Visai neseniai pastebėjau, kad kažkokiu būdu viskas, ką aš rašau, yra susiję su mano baimėmis. Geriau į tai nesigilinti… (juokiasi)
T.C.: Aš turėdavau didžiulę problemą su dialogais. Jie būdavo nenatūralūs. Iki šiol man kartais taip atsitinka. Bet kartą stebėjau, kaip vienas mano bičiulių scenaristų rašo savo dialogus. Jis juos ištaria garsiai, ir tik tada užrašo. Genialu! Kai pirmiausiai turi kažką pasakyti savo paties žodžiais, automatiškai vartoji paprastą kalbą, o ne literatūrinę. Aš pats pradėjau naudoti šį metodą ir jis tikrai veikia.
Ar ketinate režisuoti šį filmą?
T.C.: Taip, mes tam ir rašėme scenarijų, kad aš jį režisuočiau. Aš kruopščiai apgalvojau kaip kiekvieną sceną režisuosiu. Taip pat aš turiu nuostabų operatorių. Galėčiau pradėti filmavimą, kad ir nuo rytojaus. Yra tik viena kliūtis – neturiu tam pinigų (juokiasi).
Kodėl pasirinkote trumpametražį filmo formatą? Gal galėtumėte palyginti trumpametražio ir pilnametražio scenarijų rašymą?
Parašyti gerą scenarijų trumpametražiam filmui yra tikrai sunku. Mano nuomone, tai dar sunkiau, nei rašyti pilnametražio filmo scenarijų, kur tu turi daugybė laiko ir gali įdėti daug scenų. Trumpo metro filme, ypač, jeigu jis trunka 15 minučių, niekam nepakanka laiko. Dėl to trumpametražiai scenarijai, ypač tie, kuriuos parašė kino mokyklų studentai, linksta į du kraštutinumus. Vienas yra kai autorius nori sukurti išskirtinį filmą, su ekspresyviais veikėjais ir efektingais siužeto vingiais. Ir galutinis rezultatas dažniausiai būna nerealistiškas. Kitu atveju, scenaristas ir režisierius nenori visko atskleisti, yra labai subtilūs ir todėl žiūrovai, pažiūrėję filmą, nesupranta, apie ką jis buvo. Taigi iš esmės aš manau, jog yra gana sunku sugalvoti idėją, tinkančią trumpametražio filmo formatui ir veikiančią žiūrovo emocijas. Aišku, mūsų scenarijus yra ilgesnis. Kartą Kanuose prancūzų kino prodiuseris man pasakė, kad „Rascals“ (liet. „Niekšai“) nėra trumpo metro filmas, jis yra „ilgai-trumpas“ (juokiasi). Ir tai yra tiesa. Mes skyrėme daugiau laiko labiau išvystytai struktūrai. „Munk Studio“ dėka, Lenkijoje įmanoma sukurti tokius „ilgai-trumpus“ filmus, trunkančius 30 minučių. Tai labai įdomus formatas. „Trisdešimties minučių“ filmai yra tarsi tiltas tarp trumpametražių ir pilnametražių filmų. Norėčiau, kad kitas mano filmas būtų pilnametražis.
Remiantis Jūsų patirtimi, pasidalinkite, kaip pasiekti, kad Jūsų scenarijų pastebėtų?
T.C.: Visi jauni scenaristai ir režisieriai žino, kaip sunku įtikinti prodiuserius perskaityti scenarijų. Jie tiesiog negali to pakęsti (juokiasi). Jie geriau perskaitytų trumpą filmo apibūdinimą lifte, pakeliui į studiją. Tačiau to neužtenka. Turbūt beveik kiekvienas trumpas filmo apibūdinimas skamba lėkštai, kartais kvailai. Esu girdėjęs, kad Joe Eszterhas vieną kartą savo draugui, filmų prodiuseriui davė perskaityti savo naujausią scenarijų. Ir kai jis pasakė, kad anksčiausiai scenarijų galėtų perskaityti per mėnesį, nes „jis užsiėmęs“, Eszterhas nutraukė jųdviejų draugystę. Ir aš visiškai jį suprantu. Jei artimas tau žmogus, kaip „draugas-prodiuseris“, nėra susidomėjęs tavo scenarijumi, tai žeidžia labiau, negu neigiami komentarai. Bent jau man taip atrodo. Taigi, ką padaryti, kad tavo scenarijų pamatytų, pastebėtų? Iš tiesų, aš labai rimtai svarstau apie vieno iš prodiuserių pagrobimą ir laikymą be vandens ir maisto, kol jis perskaitys mano scenarijų... (juokiasi).
Kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse „Per trumpas, kad mirtų“? Kuo dalyvavimas tokiuose konkursuose naudingas Jums ir Jūsų scenarijui?
T.C.: Aš pagalvojau: „Gerai, iki kol aš pagrobsiu prodiuserį, galbūt vertėtų pabandyti mano scenarijų parodyti žmonėms iš „Per trumpas, kad mirtų“…“ (juokiasi). Na, o jeigu rimtai, aš gana ilgai svarsčiau apie savo scenarijų – geras jis, ar ne. Mes išsiuntėme jį į tris konkursus ir laimėjome prizus dvejuose iš jų. Ir tada aš pamaniau, kad ne toks jis ir prastas. Tikiuosi, kad iš nepriklausomų ekspertų gauti atsiliepimai man padės išpopuliarinti scenarijų.
Ką patartumėte jauniems scenaristams? Galbūt galėtumėte pasidalinti Jums naudingiausiu patarimu?
T.C.: Kaip scenarijų redaktorius, aš jiems patarčiau skirti laiko rašymui, labiausiai pačioje pradžioje. Atidžiai sekti, ką jie rašo, analizuoti visus idėjų aspektus. Pabandyti apsvarstyti įvairias perspektyvas ir kryptis, nes gera idėja turi savo vidinę dinamiką. Kai sugebėsi tai pasiekti, istorija pradės vystytis pati. Visai neseniai mačiau nuostabų Lenio Abrahamsono filmą „Kambarys“ (angl. „Room“). Tai istorija apie motiną ir jos vaiką, kurie buvo laikomi įkalinti vyro, panašaus į amerikietiška Jozefo Fritzlo versiją. Tai skamba tikrai atstumiančiai, ar ne? Kažkas panašaus į naują Urlicho Seidlo projektą. Arba Michaelo Hanekeno (juokiasi). Tačiau Abrahamsonas pakeitė perspektyvą – jis papasakojo istoriją mažo berniuko lūpomis. Ir tai yra nuostabu! Pats filmas nėra apie žiaurų seksualinį priekabiavimą, o apie stiprybę ir motiniškos meilės galią. Labai jaudinanti istorija. Ir jis tai pasiekė tik pakeitęs pasakojimo perspektyvą. Jeigu dar nematėte šio filmo – labai jį rekomenduoju. Neabejotinai žiūrėčiau jį dar kartą, nes tai – nepriekaištingas pavyzdys scenaristams.
