Skirtingai nei ankstesniuose režisieriaus filmuose, „Naktinėje žvejyboje“ visas veiksmas vyksta vienoje vietoje – ežero salelėje. Kaimynai Justas (Leonardas Pobedonoscevas) ir Povilas (Marius Repšys) išsiruošia į naktinę žvejybą. Tačiau jau filmo pradžioje demonstratyviai nusiėmus peruką ir akivaizdžiai netikrą apgamą paaiškėja, kad Povilas iš tiesų yra moters, su kuria Justas miegojo, vyras ir jį ketina nušauti, kai vidurnaktį ežero krante esančioje sodyboje pradės į dangų leisti fejerverkus. Justas jį įspėja, kad iki fejerverkų liko dar visa valanda ir vyrai iki vidurnakčio, kaip ir žiūrovai iki filmo pabaigos, turi kažkaip prastumti laiką. Toks ir atrodo T.Vidmanto parašytas scenarijus – sugalvota idėja, tačiau ne jos išpildymas, kurį bandoma užkaišioti nejuokingais ir jau atsibodusiais juokeliais. Per visą veiksmą ne kartą išgirsime apie Justo 22 cm varpą, svorio priaugusias ar neištikimas žmonas ir šūdus. Nors už lango jau kaip ir 2021 m., režisierius vis dar mano, kad seksistiniai bajeriai yra juokingi ir žmoną laikyti savo nuosavybe (Povilo žodžiai) yra tikriausiai normalu.
Minimalistiniame filme, kuriame vaidina tik du aktoriai ir pabaigoje trumpai pasirodanti Ineta Stasiulytė, viskas pastatoma ant scenarijaus ir vaidybos. Kadangi pirmojo nelabai pastebima, aktoriams tampa itin sunku nešti visą kūrinį ant savo pečių. Stambiame plane matomos jų veido išraiškos ir mimikos atrodo perspaustai ir nenatūraliai. Visa vaidyba, ypač L.Pobedonoscevo, primena teatrą, o ne kiną. Tai būtų galima pateisinti, jeigu toks būtų režisieriaus stilius, pavyzdžiui, kaip Dereko Jarmano filmuose, tačiau taip nėra. Patys veikėjai yra tarsi lietuviškos versijos filmo „Bukas ir bukesnis“. Vietoj to, kad šoktų į valtį ir bandytų išsigelbėti, Justas ją tiesiog nustumia į ežerą. Iš jo lūpų išeinantys klausimai „Negalvoji šiaip sau chemoterapijos pasidaryti?“ ar kalbos apie šaldomas katės pagautas peles kaip ir turėtų patiesti pagrindą juokelio kulminacijai (angl. punch line), tačiau vietoj to pradedi galvoti, ką dar absurdiškesnio gali išspausti šis veikėjas. Ir šiuo atveju jis tikrai nenuvilia.
Sunku suprasti, ar režisierius bandė kurti komediją, ar jos parodiją, nes kūrinys visai į tai nepanašus. Komedijos žanras yra itin sudėtingas, drįsčiau teikti – pats sudėtingiausias, todėl retam režisieriui pavyksta sukurti išties puikų filmą. Galime pažvelgti vien į Holivudo ar „Netflix‘o“ siūlomą originalų turinį, kuriame kartojasi nuvalkiotos temos. Taigi, panašu, kad niekas net nesistengia iš tiesų prajuokinti žiūrovo. „Naktinėje žvejyboje“ prie parodiškumo prisideda scenoms blogai parinkta muzika. Nuolatinio T.Vidmanto filmų kompozitoriaus Vytauto Biko melodijos skamba lyg būtų sukurtos romantiniam filmui arba „Disnėjaus“ pasakai. Jos veiktų labiau, jeigu „Naktinė žvejyba“ būtų kito filmo arba žanro parodija, tačiau čia muzika nesusilieja su scenomis ir yra akivaizdžiai pastebima, o tai trukdo įsijausti į vaidybą.
Filmas, matyt, buvo sukurtas paskubomis. Arba jo gamybai pritrūko lėšų. Be akivaizdaus prekių rodymo (angl. product placement), ką galima suprasti, kai filmas kuriamas be valstybės paramos, efektams tikrai pagailėta pinigų. Tiek atplaukianti gulbė, tiek už veikėjų danguje matomos žvaigždės yra blogos grafikos darbas. Lietuviški filmai tikrai negali pasigirti JAV komercinių filmų biudžetais, tačiau galima buvo pasvarstyti apie alternatyvias galimybes, kurios ne taip badytų akis specialiųjų efektų amžiuje.
Ankstesni T.Vidmanto filmai, pavyzdžiui, „Trys milijonai eurų“, tikrai galėjo pasigirti geresniu kūrinio išpildymu ir humoru. Režisieriui čia pakišo koją tiek prastas scenarijus, tiek sprendimas kurti filmą tik su dviem aktoriais vienoje vietoje. Tokiam filmui reikalinga meistrystė, kurios T.Vidmantui trūksta. Per 73 min. galima parodyti tikrai geresnį turinį, o ne lietuviškame kine nusibodusius senus juokelius. Tiesa, režisierius stengėsi būti originalesnis, tačiau net ir aktoriams šis darbas tapo sunkiai įgyvendinama užduotimi.
Ieva Šukytė – kino kritikė. Daugiau autorės tekstų skaitykite 15min kultūra.
