Kim Ki-dukas neturi oficialaus kino ar menų išsilavinimo, buvo išmestas iš mokyklos, dirbo fabrikuose ir tarnavo armijoje. 1996 m. Kim Ki-dukas sukūrė pirmą mažo biudžeto filmą „Krokodilas“. Deja, žiūrovų ir kritikų dėmesio jis nesulaukė, tačiau 2000 m. sukurtas filmas „Sala“ buvo įtrauktas į tarptautinio Venecijos kino festivalio konkursinę programą. Ir nors šis filmas nebuvo apdovanotas, režisieriaus vardas tapo žinomas Europoje.
Nors pasaulyje šio režisieriaus vardas yra gana gerai žinomas, Pietų Korėjoje Kim Ki-duko filmai nėra populiarūs.
Tarptautinio pripažinimo režisierius sulaukė 2003 m. sukūręs filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir ... vėl pavasaris“. Nors Kim Ki-dukas ir toliau pasakojo apie visuomenės paraštėse gyvenančius žmones, šis filmas jau nebebuvo toks žiaurus kaip ankstesni. Režisierius pasirinko budistinį motyvą bei vienoje filmo dalių vaidino pats. Šis ir vėlesnis filmas „Tušti namai“ (2004) daugiausiai pripažinimo susilaukė Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Už pastarąjį filmą Kim Ki-dukas pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Tokį pat apdovanojimą gavo ir už filmą „Samarietė“ (2004) Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.
Kim Ki-dukas vengia būti lyginamas su kitais savo kartos režisieriais (Hong Sang-soo ar Lee Chang-dong) ir dėl savo žemesnės kilmės, ir dėl išsilavinimo trūkumo. Tad ir jo filmų pagrindiniai personažai yra kitokio, įdomaus pasaulio atstovai ar atsiskyrėliai, gyvenantys visuomenės paraštėse. Ir nors pasaulyje šio režisieriaus vardas yra gana gerai žinomas, Pietų Korėjoje Kim Ki-duko filmai nėra populiarūs.
2012 m. Kim Ki-duko filmas „Pieta“ buvo įvertintas Auksinio liūto apdovanojimu, Venecijos filmų festivalyje. Tai buvo pirmasis korėjiečių filmas gavęs geriausio filmo apdovanojimą viename iš trijų garsiausių tarptautinių festivalių (Venecijos, Berlyno ir Kanų).
Kino kūrėjas dažnai teigia, kad savo filmais jis nesistengia šokiruoti žiūrovo: „Aš kuriu filmus, manydamas, kad gyvenimas yra gražus. O jį sudaro ir laimingas gyvenimas, ir ne. Tai yra vienas nedalomas darinys.“ Atskleisdamas kritišką požiūrį į Korėjos visuomenę bei sutelkdamas dėmesį į jos paribius ir neįprastus šių dienų herojus, Kim Ki-dukas susilaukė nevienareikšmiškų įvertinimų. Nors jis ir dabar dažnai ignoruojamas populiaraus kino mėgėjų gimtojoje šalyje, dėmesys, rodomas jam Europoje, leidžia kalbėti apie tikrą šio režisieriaus kultą.
„Aš kuriu filmus, manydamas, kad gyvenimas yra gražus. O jį sudaro ir laimingas gyvenimas, ir ne. Tai yra vienas nedalomas darinys.“
Šiemet „Kino pavasaryje“ rodomas naujausias Kim Ki-duko filmas „Mėbijaus juosta“. Net pagal režisieriaus standartus šis filmas žiūrovą pastato į ekstremalią išgyvenimų situaciją. Esminis filmo skirtumas nuo kitų jo kūrinių – filmas pilnas tokių gyvenimo kraštutinumų, kad jis tampa juodąja komedija, ne žiūrovą gąsdinančiu kūriniu. Tačiau tai nėra tuščias juokas – tai nesuklastotas įsipareigojimas žiūrovui pateikti Edipo komplekso įkvėptą, seksualinių iškrypimų, atleidimo ir vyriškumo persmelktą istoriją.
Filme pasakojama apie trijų asmenų šeimą. Ignoruojama, sielvartaujanti, pavydi ir kerštinga žmona nebepakelia vyro neištikimybės. Sūnų kankina prasidėjusios seksualinės audros. Norėdama atkeršyti vyrui, moteris per klaidą sužaloja vaiką ir pasislepia apimta begalinės graužaties. Tačiau šokiruojanti istorija tuo nesibaigia. Filme bus visko: kastracijos, sadomazochizmo, incesto elementų, prievartos aktų, apnuoginto žvilgsnio į įvairiausius seksualinio pasitenkinimo būdus.
Režisieriaus teigimu, visi trys šeimos asmenys susiję kaip Mėbijaus juosta. Šis kontraversiškiausiu vadinamas Kim Ki-duko filmas rekomenduojamas tik stiprių nervų žiūrovams. Daugelis ankstesnių režisieriaus filmų platintojų neišdrįso pirkti naujausio kūrinio. Per pasaulinę premjerą Venecijos kino festivalyje filmo vaizdai supykino kai kuriuos žiūrovus. Pietų Korėjos cenzoriai griežtai pareikalavo sutrumpinti filmą bent 5 min. ir įspėjo, kad filmo turinys ypač smurtinis, bauginantis ir žalingas paaugliams.
