Taip Džekas atsiduria transvestitų bare, kur pasirodo Elė (akt. Lady Gaga) – kraujo raudonumo scenoje su naktinukus primenančia suknele, tona grimo ir priklijuotais antakiais ji užtraukia „La Vie en Rose“ ir paperka kiekvieną, tą vakarą išvydusį jos pasirodymą.
Žinoma, tai meilė iš pirmo žvilgsnio, greta kurios sužydi ir kūrybinė partnerystė. Dar tą pačią naktį, sėdint ant šaligatvio krašto šalia prekybos centro, Elė pradeda dainuoti savo kūrybos dainą, o Džekas supranta, kad ji – jau žvaigždė. Jis tik padės jai sužibėti.
Istorija apie meilę, šlovę ir neišvengiamą kritimą žemyn ne kartą matyta – 2018 m. pasirodžiusi „Taip gimė žvaigždė“ (A Star is Born) yra jau trečioji 1937 m. sukurto Williamo A. Wellmano filmo (1937) adaptacija. Pirmą kartą už režisūros vairo stojęs aktorius Bradley'is Cooperis šiame pasakojime užkoduotą klasikos dvelksmą, su širdį virpinančiomis dramomis ir pakylėjančiomis dainomis, sugeba užčiuopti stebėtinai tiksliai, drauge nepamesdamas ir šiandienos pulso.
„Taip gimė žvaigždė“ visų pirma yra aktorinis filmas – kamera taip arti personažų, jog matyti kiekvienas mažiausio raumens virptelėjimas, kaip ir kiekvienas „falšas“. Rizikingas sprendimas.
Ir čia visų pirma norėtųsi pažerti liaupsių save režisavusiam B.Cooperiui. Matant neįtikėtiną Elės šūvį į muzikos aukštumas, jo personažą, kurio žvaigždė, priešingai, jau leidžiasi, ima graužti pavydas. Jis grimzta į alkoholio bei narkotikų dugną. Tačiau Džekas niekada nėra suprastinamas iki panašių filmų klišės – savidestruktyvaus, egoistiško alkoholiko. B.Cooperis savo personažui suteikia daugiau spalvų. Jo Džekas – mylintis, jautrus, atsidavęs. Nuolat plėšomas prisiminimų apie laimės kupiną pirmųjų meilės mėnesių kvaitulį ir sekinamas minties, jog kiekvieną rytą jo gyvenimas atrodo dar tuštesnis nei vakar.
Lady Gaga nepasiekia niuansuotos B.Cooperio meistrystės (todėl ir antroji filmo dalis, kurioje dominuoja Elė, nusileidžia pirmajai), tačiau sunku ginčytis, kad jos debiutas – rimtas pareiškimas kino industrijai. Lady Gagos personažės stiprybe ir talentu nesuabejoji net tuomet, kai ji tėra prieš grubų bosą besišiaušianti padavėja, užtraukianti dainą benešant šiukšles. Kai Elė pasiekia populiarumo viršūnę, žiūrovų akyse ji taip ir lieka ne megažvaigždės vaidinama megažvaigžde, o tikru žmogumi iš kūno ir kraujo, paprastų svajonių ir visai neglamūriškų nusivylimų.
Savo karjerą pradėjusi drauge su Džeku ant roko muzikos scenos, Elė netrukus paverčiama iššaukiančia popdievaite. Panašu, kad Cooperis-režisierius persiima Cooperio-aktoriaus personažo idėjomis ir kritikuoja Elę, išsižadėjusią tikrosios savęs ir tapusią vadybininkų marionete.
Režisieriaus prielankumas Džeko pozicijai (o čia ir žiūrovas, atrodo, taip pat yra priverstas rinktis vieną arba kitą barikadų pusę), vietomis atrodo pernelyg akivaizdus, tačiau įdomu svarstyti, kiek daug naujų rakursų šioje diskusijoje atveria pati Lady Gaga, taip sutapatinta su savo ekstravagantišku sceniniu įvaizdžiu, jog pamačius ją nenugrimuotą, nesušukuotą ir į keistą kostiumą neįspraustą, ji, persikūnijusi į kitą žmogų, pradeda atrodyti labiau ji, nei būdama savimi...
Viskas pasibaigs, kaip ir prasidėjo, koncertu, kurį šįkart palydės auditorijos šniurkščiojimų akompanimentas. Galima ciniškai vartyti akimis – juk jau 30 filmo minutę finalas buvo matyti kaip ant delno! – tačiau B.Cooperis, neskubriai dėliodamas pasakojimą, duodamas apsčiai erdvės savo personažams augti ir klysti, žiūrovo emociją palengva užaugina iki taško, kuriame ji tiesiog privalo sprogti.
Ir nebėra prasmės abejoti – „Taip gimė žvaigždė“ nusipelnė didingo finalo, kaip ir kiekvienos jį žiūrint nuriedėjusios ašaros.
