Jubiliejinio, 20-ojo, „Black Nights“ programa, kaip jau įprasta, po savo sparnu glaudžia dar tris subfestivalius – „Animated Dreams“, „Just Film“ ir „Sleepwalkers“ – du tarptautinius konkursus, panoramines programas, pristatančias metų geriausiuosius, į kino istoriją atsigręžti kviečiančias retrospektyvas bei specialiuosius renginius, skirtus kino industrijos atstovams.
Su 15min skaitytojais dalinamės įspūdžiais iš „Black Nights“ kino festivalio.
PATERSONAS
Gruodį Lietuvoje pasirodysiantis Jimo Jarmuscho „Patersonas“ (Paterson) pasakoja apie mažas kasdienybės akimirkas, kurias dažnai laikome nereikšmingomis ar savaime suprantamomis. Tačiau reikia visai nedaug – vos išgirdus Patersono, autobuso vairuotojo, kuris norėjo būti poetu, eiles apie mėgstamiausius degtukus ar galvoje įstrigusią dainos eilutę, nusišypsai ir pasijauti laimingas. Visai kaip pats Patersonas, dienos pabaigoje žiūrintis į alaus bokalo dugną.
Patersonas kuria, nes nori kurti, o į kūrybą – nesvarbu, ar ji būtų jo mėgstamiausio poeto Williamo Carloso Williamso, ar pakeliui namo sutiktos dešimtmetės mergaitės – žiūri rimtai ir nuoširdžiai
Patersonas (akt. Adamas Driveris) yra autobuso vairuotojas Patersone, kasdien po miestą važiuojantis tuo pačiu maršrutu, į darbą keliaujantis tuo pačiu keliu, o vakarais užsukantis į tą patį barą. Jis gyvena su savo žmona Laura (akt. Golshifteh Farahani), kurios gyvenimas, priešingai, pilnas netikėtumų – kone kasdien randanti naujų svajonių ir tikslų, juodai-baltai namus perdažinėjanti Laura ragina Patersoną pasidalinti su pasauliu savo poezija, kurią šis rašo į slaptą užrašų knygutę. Kiekvieno tokio pokalbio metu ant fotelio abejingai urzgia jų anglų buldogas.
Šiame filme gražiausia stebėti, kaip kuriamas Patersono-poeto portretas – be jokios povyzos, noro kam nors ką nors įrodyti ar pakeisti pasaulį. Patersonas kuria, nes nori kurti, o į kūrybą – nesvarbu, ar ji būtų jo mėgstamiausio poeto Williamo Carloso Williamso, ar pakeliui namo sutiktos dešimtmetės mergaitės – žiūri rimtai ir nuoširdžiai. Lygiai tokia pati ir jo paties poezija, paprasta, kasdieniška, tačiau be cinizmo gaidelės, prieš žiūrovų akis išnyranti tvarkinga A.Driverio rašysena.
Taip praeina viena Patersono savaitė ir prasideda kita. Be didesnių dramų, net kai šios galėtų rastis, ir be gyvenimą keičiančių vingių. Patersonas toliau po miestą važiuoja tuo pačiu maršrutu ir į darbą keliauja tuo pačiu keliu. Namie jo laukia mylinti žmona, gaminanti keistus patiekalus iš sode užaugintų daržovių, ir šuo, kurį vedžiodamas vakare Patersonas užsuks į barą. Dar jis kasdien ras kelias minutes poezijai. Prisėdęs prie krioklio į užrašų knygutę suraitys pavadinimą – „Another One“.
KARTĄ RYTŲ EUROPOJE
Bendras Moldovos, Rumunijos ir Lietuvos (titruose galime rasti operatoriaus Felikso Abrukausko ir prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės pavardes) kelio filmas „Kartą Rytų Europoje“ (Eastern Business, rež. Igoris Cobileanskis), dalyvaujantis festivalio konkursinėje programoje, alsuoja Emiro Kusturicos kino dvasia – komedija apie akademiniame chore dainuojantį Marianą ir įmitusį reikalų tvarkytoją Petro yra tokia pat girta, triukšminga bei juoda, kaip ir garsiosios E.Kusturicos juostos.
Gaila, kad filme humoras gana paviršutiniškas – didžioji dalis juokelių yra jau girdėtos degtine atmiežtos Rytų Europos realybės interpretacijos, kurios, be perstojo kartojamos, praranda savo užtaisą.
Čia Europa, bet ne ta Europa, ne geroji Europa – bando paaiškinti migrantui iš Mongolijos vieno Moldovos miesto traukinių stoties viršininkas. Apie tai ir yra šis filmas – Rytų Europą, jos korupciją ir suklypusią moralę. Rytų Europą, kuri yra kita Europa. Pabrėžtinai pilka ir griūvanti Moldova (nors filme ją „suvaidino“ Rumunija, kurioje ir vyko filmavimo darbai) tampa savotišku pasiteisinimu į įvairiausias aferas įsiveliantiems filmo personažams. Juk pasirinkti, kur gimsi, negali, o suktis kažkaip reikia.
Gaila, kad filme humoras gana paviršutiniškas – didžioji dalis juokelių yra jau girdėtos degtine atmiežtos Rytų Europos realybės interpretacijos, kurios, be perstojo kartojamos, praranda savo užtaisą. „Kartą Rytų Europoje“ nepadeda ir plokšti personažai – nors filmo ištarmė turėtų leisti suprasti, jog pasaulyje niekada nelaimi intelektualesnis ir sąžiningesnis, šias savybes reprezentuojantis Marianas jokių kitų charakterio bruožų neturi, tad su juo susitapatinti ar jausti jam užuojautą nėra taip jau paprasta.
Tiesa, įdomu, jog žiniasklaidai skirtame seanse filmas susilaukė kur kas daugiau susidomėjimo iš Vakaruose dirbančių kino kritikų – jie kvatojosi, kol likusi auditorijos dalis žvilgčiojo į laikrodžius ar net paliko salę. Žinoma, galbūt tai tik atsitiktinumas, tačiau teigiamos didžiųjų kino leidinių recenzijos leidžia spėti, jog girtos ir korumpuotos Rytų Europos tema vis dar neprarado savo žavesio Vakaruose, kur filmas gali tikėtis kino festivalių susidomėjimo.
ARTIMI RYŠIAI
Naujausias Lietuvos žiūrovams puikiai pažįstamo režisieriaus Vitalijaus Manskio („Vamzdis“, „Čia visad šviečia saulė“) dokumentinis fimas „Artimi ryšiai“ (Close Relations) yra apie karą Ukrainoje, tačiau čia nefiksuojami politiniai reveransai ir nedokumentuojami mūšiai karo lauke. V.Manskis, po Krymo aneksijos iš Rusijos persikėlęs gyventi į Latviją, metus keliauja po Ukrainą – nuo Kijevo iki Sevastopolio, nuo Lvovo iki Donecko – kur susitinka savo giminaičius, palaikančius skirtingas konflikto puses.
Pats prisiimdamas pasakotojo vaidmenį, V.Manskis kuria sudėtingą ir daugiasluoksnį karo žalojamos tautos portretą. Sudėtingą, nes nemaža dalis jo kalbintų giminaičių apie savo tautybę ilgą laiką net nepagalvodavo arba, istorinių lūžių fone, savo tautinį identitetą turėjo permąstyti iš naujo. Tai puikiai iliustruoja režisieriaus mamos pasakojimas apie savo šaknis – ji teigia, jog jos giminaitės, Lietuvos lenkės, tikrai buvo ukrainietės. V.Manskis dar bando piktintis ir kvestionuoti šią idėją, tačiau jo mama siūlo nesistebėti tuo, kas vyksta šioje šalyje. Užsirašė, kad ukrainietės, vadinasi, ukrainietės.
Čia, nusiėmus kaukes ir nesigviešiant didvyrio titulo, nebaisu prisipažinti, kad kadaise šventai tikėjai Tarybų Sąjunga, ar puoselėji nors ir egoistišką, bet visiems puikiai suprantamą troškimą – kad karas nepaliestų tavo šeimos.
Šiandien, kai užmiegi vienoje šalyje, o pabusti gali jau kitoje, nepasirinkti vienos ar kitos pusės Ukrainos gyventojams tampa beveik neįmanoma. Tik tavoji pozicija gali nesutapti su tavo artimųjų įsitikinimais – tuomet pokalbis su kitame šalies gale gyvenančia pussesere virsta rėkimu į mikrofoną ir po truputį yrančiais saitais. Nors ir pasižadama šį kartą apie politiką tikrai nesikalbėti.
„Artimi ryšiai“ – kaip reta humaniškas filmas apie karą, kurio centre yra ne politika, o jos įkaitais tapę žmonės. Filmo kritikai teisūs, sakydami, jog „Artimi ryšiai“ yra painūs ir stokojantys bendro vardiklio, tačiau būtent tokia ir yra karo bei susiskaldžiusios šalies realybė, kurią taip atvirai pristato režisierius. Čia, nusiėmus kaukes ir nesigviešiant didvyrio titulo, nebaisu prisipažinti, kad kadaise šventai tikėjai Tarybų Sąjunga, ar puoselėji nors ir egoistišką, bet visiems puikiai suprantamą troškimą – kad karas nepaliestų tavo šeimos.
APSIMETĖLIAI
San Sebastiano kino festivalyje pristatytas estų režisieriaus Vallo Toomlos debiutinis filmas „Apsimetėliai“ (The Pretenders) – bendra Estijos, Lietuvos ir Latvijos produkcija, išvengianti Baltijos šalių kinui primetamų nuodėmių.
„Apsimetėliai“ pasakoja apie Anną ir Juhaną, atvykstančius atostogauti į prabangų draugų vasarnamį. Netikėtai pasisukus aplinkybėms, į namus jiedu pakviečia kitą porą, Triiną ir Eriką, kurie yra įsitikinę, jog namas priklauso Annai ir Juhanui. Tačiau jiedu klaidos neištaiso – priešingai, noriai imasi savo naujųjų vaidmenų.
Išraiškingi personažų charakteriai, gyvi dialogai, intriguojanti, tačiau nepaviršutiniškai pateikta tema bei antroje filmo pusėje įvykęs radikalus žanro pokytis leidžia spėti, jog ką tik savo karjerą pradėjęs V.Toomla netrukus taps vienu ryškiausių Estijos kino balsų.
Filme netrūksta „nenugrotų“, naujai nuskambančių scenų – štai filmo pradžioje Annai ir Juhanui besimaudant jūroje du vaikinai ima rausti ant kranto paliktus jųdviejų daiktus. Anna nori, kad Juhanas ką nors darytų, tačiau šis neketina vaidinti herojaus dėl dviejų rankšluosčių – tarp paliktų daiktų, rodos, nieko vertingo nėra – tad ragina laukti vandenyje ir nespoksoti į vagis.
Ši komiška scena leidžia trumpam žvilgtelti į sudėtingus poros santykius, kurių įtampos sprogsta vos pradėjus leisti laiką su kitais filmo herojais. Ir nors toli gražu ne visos filmo slinktys tokios subtilios kaip šioji, išraiškingi personažų charakteriai, gyvi dialogai, intriguojanti, tačiau nepaviršutiniškai pateikta tema bei antroje filmo pusėje įvykęs radikalus žanro pokytis leidžia spėti, jog ką tik savo karjerą pradėjęs V.Toomla netrukus taps vienu ryškiausių Estijos kino balsų.
TYLI ŠIRDIS
Izreaelio režisieriaus Eitano Annerio filmas „Tyli širdis“ (A Quiet Heart), dalyvaujantis pagrindinėje „Black Nights“ konkursinėje programoje, pasakoja apie Naomi, kuri meta savo ankstesnį gyvenimą ir profesionalios pianistės karjerą Tel Avive.
„Tyli širdis“ pasakoja apie vidinę stiprybę, kurios prireikia žmogui, susidūrusiam su religiniu ekstremizmu, ypač gąsdinančiu šiandieniniame pasaulyje.
Moteris apsigyvena ortodoksiškame rajone Jeruzalėje, kur netrunka tapti kaimynų taikiniu, nes mokosi groti vargonais netoliese esančiame katalikų vienuolyne. Paslaptingos organizacijos laiškas tėvui, grasinimai susidoroti, nuleistos automobilio padangos – Naomi jaučiasi vis labiau įbauginta ir bando išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko prieš tai bute gyvenusiai nuomininkei.
Tylus, santūrus, neskubraus ritmo filmas įtampą augina pamažu. Nelaimingos, tačiau viską iš naujo pradėti pasiryžusios jaunos moters vidinis pasaulis atliepiamas pasteliniu koloritu ir trumpomis klasikinės muzikos frazėmis, kurias skambina į jos butą kasdien įsilaužiantis kaimynų berniukas, negalintis gyventi be grojimo pianinu.
„Tyli širdis“ pasakoja apie vidinę stiprybę, kurios prireikia žmogui, susidūrusiam su religiniu ekstremizmu, ypač gąsdinančiu šiandieniniame pasaulyje. Jėgo bei tvirto pamato netrūksta ir E.Annerio filmui, paperkančiam režisieriaus branda ir talentu apie sudėtingus procesus kalbėti be galo paprastai.
