Filmas prasideda visai ne tarzaniškai. Kongo respublikai reikia naujo prekybos emisaro, kuriuo Anglijos Parlamentas nori paskirti Džoną Klaytoną, dar žinomą Tarzano vardu (Alexanderis Skarsgårdas), dėl jo žinių ir pažinčių Konge.
Lordas, sutikęs keliauti į praeities namus, išsiaiškina, kad Leonas Romas, dar kitaip vadinamas Belgu (aktorius Christophas Waltzas), ruošiasi užkariauti Kongą ir paversti vergais jo draugus. Leonas Romas, norėdamas įvykdyti savo planą, pagrobia lordo Klaytono žmoną Džeinę (aktorė Margot Robbie). Trokšdamas susigrąžinti mylimąją lordas Klaytonas yra priverstas prisiminti savo senąjį „aš“ – džiunglių karalių Tarzaną – ir jį išlaisvinti.
Dar puikiai prisimenu „Oskarą“ laimėjusį Chriso Bucko ir Kevino Lima režisuotą animacinį filmuką „Tarzanas“. Spalvotos ir įdomios scenos, puiki muzika ir nesibaigiantis veiksmas liūliavo žiūrovus. Panašių lūkesčių vedinas slinkau žiūrėti ir šio, naujojo, „Tarzano“, bet nuo pirmų filmo kadrų kilo tiek daug klausimų, jog vietoj to, kad bandyčiau filmą suprasti, aš tiesiog laukiau, kol filmas man į juos atsakys.
Filmas rutuliojasi tarantinišku ritmu. Vidurys yra pradžia, o pradžia – vidurys. Viso filmo metu sklando netikrumo jausmas, kuris filmą darė labiau juokingą nei linksmą, ypač ten, kur scenaristai tikrai neplanavo.
Džiunglėse augęs Tarzanas, užaugintas gorilų, puikiai moka visų Afrikos gyvių poravimosi garsus. Nors Tarzanas tik kelerius metus gyvena civilizuotoje visuomenėje, tačiau jis puikiai kalba angliškai, beje, ir genčių kalbomis bei yra pakankamai apsiskaitęs, kad taptų Kongo Respublikos prekybos emisaru. Taip pat jis antžmogiškai stiprus, nors kartais nesugeba pakelti dėžės. Filmas Tarzaną labiau pateikia kaip superherojų, o ne individą, kuriam praeitis yra labiau skausminga negu laiminga.
Pagrindinį veikėją vaidinantis A.Skarsgårdas neturi nieko įdomaus savo arsenale, kad pritrauktų jūsų dėmesį.
Pagrindinį veikėją vaidinantis A.Skarsgårdas neturi nieko įdomaus savo arsenale, kad pritrauktų jūsų dėmesį. Nebent tik ta puiki forma, kurią Tarzanas turbūt išlaikė valgydamas daug baltymų iš džiunglėse pagautų vabalų ir lervų. Nors filmas apie Tarzaną, tačiau įdomiausia dalis, kuri turi bent kažkiek draminės vertės, atsiskleidė Džeinę įamžinusios Margot Robbie scenose. Na, o Christophas Waltzas vis dar neatsikrato etikečių, kuriomis jį apklijavo jo karjeros kalvis Tarrantino.
C.Waltzas vis kviečiamas blogiukų vaidmenims ir kas kartą prie jo priėjęs režisierius turbūt sako: „Man reikia, kad tu kalbėtum kaip per „Negarbingi šunsnukiai“ ir įmaišytum truputį „Ištrūkęs Džango“. O, kad būtų lengviau, mes dar ir sceną prie stalo padarysim identišką „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“.
Tačiau Waltzas – ne vienintelis etiketes kurstantis aktorius šiame filme. Tarzanui į pagalbą atskubėjęs, Džordžą Vašingtoną vaidinantis Samuelis L.Jacksonas buvo priverstas režisieriaus būti savimi, tik be keiksmažodžių. Vien iš jo personažo buvo galima sužinoti daugiau apie Ameriką negu apie pačią Afriką.
Kadangi tai fantastinis didelio biudžeto filmas, jis, žinoma, neišsivertė be specialiųjų efektų reikalaujančių scenų. Didžiulė problema yra ta, jog dar niekuomet neteko matyti filmo, kuriame gyvūnas atrodytų toks pat tikras kaip ir žmogus.
Kad ir kokio lygio technologijas turime, mums kol kas labai sunku atkurti gyvūną specialiaisiais efektais. O šiame filme dominuoja gyvūnai ir jie atrodo netikrai kaip ir pats Tarzanas. Bent aktoriai ir statistai, vaidinantys specialiųjų efektų reikalaujančiose scenose, žiūrėtų į reikiamas vietas...
Apibendrinus, „Tarzanas: džiunglių legenda“ – tai bandymas prikelti senąją klasiką su pigiais burtais. Tai filmas, skirtas ne sužavėti auditoriją, o ją apiplėšti ir dingti rūke. D.Yatesas, nesuprasdamas, kas buvo ir bus Tarzanas mūsų širdyse, su kiekviena filmo minute vis labiau gadino mūsų prisiminimus apie legendinį džiunglių karalių.
Prasti efektai, scenarijaus skylės ir permatomi personažai yra tik maža šio naujo įvaizdžio dalis. Niekam tikęs aktorių režisavimas yra didžiausia filmo problema, kurią kažkaip praleido prodiuseriai. Šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip dideli pinigai gali įsišaknijusią legendą paversti dalyku, kurio nelinkėtum niekam.
