Bet mano galvoje viskas neįtikėtinai apsivertė išvydus šios pjesės adaptaciją Xavier Dolano kino juostoje „Tai tik pasaulio pabaiga“. Apie spektaklį čia užsiminiau visai neatsitiktinai: šis Dolano kino darbas man pasirodė kur kas tikslesnis ir teatrališkesnis, nei tai pavyko sukurti režisieriui Gintarui Varnui tikro teatro scenoje.
Atrodo, kad kino režisieriui paliepus, o operatoriui aktorius nufilmavus stambiu planu, pavyko įsiveržti į pačias dramaturgo ir aktorių sielas. Tokias tikslias psichologines būsenas, taiklias nuotaikų kaitas, natūralias, paprastas, bet kartu neįtikėtinai dramatiškas situacijas ir įtampas, savo kino kalboje genialiai įvaldęs buvo tik Ingmaras Bergmanas. Atrodo, kad Dolano pavyko emocijas atkartoti beveik taip pat tiksliai. Ir nors jaunasis režisierius tai daro visiškai kitokiu būdu, šis nesumenkina itin preciziškai Dolano atliktos personažų psichologinės analizės.
Homoseksualas rašytojas Luji po daugiau, nei 10 metų parvyksta į gimtinę aplankyti savo šeimos. Atrodo, kad ramų šeimynykščių gyvenimą ši žinia visiškai sujaukia. Niekas nežino, kodėl Luji, tiek laiko nematęs artimųjų, sugrįžo ir kiek laiko jis ketina apsistoti. Bet namiškiai stengiasi prieš Luji pasirodyti kuo geriausiai. Tik kuo labiau jie stengiasi, tuo mažiau jiems pavyksta išlikti rafinuotais ir atvirais: patirtos nuoskaudos, nusivylimai, bei sunkus pateisinimas Luji atžvilgiu dėl taip ilgai užmirštos šeimos, kuria nemažą įtampą. O ji, atrodo, iš kiekvieno artimojo sproginėja visiškai ne vietoje ir ne laiku.
Nežinia, ar Luji būtų ryžęsis šiam vizitui, jei ne noras paskutinį kartą pamatyti asmenis, kurie kažkada buvo jo šeima bei iš savo paties lūpų pranešti, kad serga nepagydoma liga. Mirtis neišvengiamai artėja... todėl daugiau jie niekada nebesusitiks. Bendras nesusikalbėjimas, dideli ir maži konfliktai Luji taip ir nesuteikia progos pranešti nemalonią žinią. Ironiška, bet viso vizito metu, nuoširdžiausias bendravimas ir vienas kito supratimas įvyksta tarp Luji ir iki tol Luji niekada nesutiktos brolio žmonos Catherine.
Dusinantis artimųjų dėmesys ir emocijos, besidriekiančios tarp euforijos, meilės, priekaištų ir neapykantos, matyt, geriausiai atspindi originalų Jeano Luco Lagarce’o pjesės pavadinimą „Tolima šalis“. Pavadinimas kilo visai ne dėl atstumo. „Tolima šalis“ pavadinta dėl nesupratimo, negirdėjimo, ir nesusikalbėjimo: Luji ir jo artimieji gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose, matyt todėl sugrįžti atgal į „Tolimą šalį“ jam kainavo tiek gyvenimo metų...
„Tai tik pasaulio pabaiga“ – kitoks Xavier Dolano darbas. Tai neįtikėtinai spalvingas, skoningas, estetiškas ir labai intymus filmas. Jis sujaudins kiekvieną, kuriam artimos šeimos ir jos nesusikalbėjimo temos.
