Tarp vaidybos ir dokumentikos laviruojanti „Honkongo trilogija“ – itin vizualus filmas. Aplinka, jos spalvos ir formos šnabžda ne ką mažiau išraiškingą istoriją nei čia gyvenančių vietinių pasakojimai. Beje, pastarieji nėra išgalvoti. Istorija padalinta į tris dalis. Į Honkongą leidžiama pažvelgti iš trijų perspektyvų: mažų mokinių, jaunuolių ir senjorų. Doyle‘as vienodai vertina ir visuomenėje permainų siekiantį jaunimo „Skėčių judėjimą“, ir senjorų prisiminimus bei rūpestį, kaip susirasti antrąją pusę, taip pat vaikams aktualias problemas.
Čia netrūksta naivumo ir šypseną keliančio nuoširdumo, tačiau į kiekvieną herojų žvelgiama su švelnumu, susidomėjimu ir pagarba. Kiekvienas jų savo istorija prisideda prie Honkongo, kaip kontrastų miesto, mozaikos. Prie aukštų dangoraižių ir judrių gatvių puikiai dera mažos šventyklėlės; greta inovatyvaus ekonomikos centro skubos ir pragmatiškumo – visuomenės taisyklių nepripažįstančios bohemos barai... Arba pilietinio „Skėčių judėjimo“ užimtoje ir palapinių miesteliu paverstoje judrios magistralės dalyje išraustas ir apsodintas darželis.
Iš varganos į vieną labiausiai klestinčių valstybių pasaulyje stulbinančiai greitai patekusi visuomenė dar yra pasimetusi tarp senųjų tradicijų ir kapitalistinės santvarkos. Pasimetusi tarp stipriai į gamtą orientuotos kultūros ir į vieno iš svarbiausių finansinių pasaulio centrų statuso. Natūralu, kad tai negalėjo praeiti be pėdsakų.
„Honkongo trilogija“ labiau primena esė, vaizdo mozaiką nei nuoseklią istoriją, todėl viskas remiasi įsimintinu vizualumu ir pačių herojų patrauklumu.
