Pirmojoje apžvalgos dalyje buvo užsiminta apie režisieriaus norą filmuojant „apsaugoti“ artimuosius nuo karo grėsmės bei užfiksuoti paprastas gyvenimo akimirkas. Dokumentikos didžiausia galia ir slypi tame, kad prabėgus kuriam laikui joje užfiksuoti dalykai įgyja kur kas didesnę vertę, nei turėjo paties filmavimo metu. Kita vertus, dokumentinis kinas yra kur kas daugiau nei vien siekiamybė „atspindėti tikrovę“ – kaip ir bet koks kitas meno kūrinys jis siekia ją kurti ir keisti.
Antros filmo dalies kolektyvinis pasakotojas – Irako piliečiai, besidalijantys išgyventais baisumais. Kai kuriems žmonėms kalbėjimas į kamerą apie seniai nutikusius įvykius tampa tiesos akimirksniu, kuris anksčiau atrodė neįmanomas. Fahdelio artimieji vis dar tebėra dėmesio centre, kadangi filmas orientuojasi į tai, kokią žalą situacija šalyje padarė išsilavinusiai viduriniajai klasei, kuri nenustojo vaikščioti į mokyklas, darbus ir universitetus. Gyventojai kalbinami įvairiausiose vietose: turgaus aikštėse, subombarduotų namų rajonuose, pavojingose gatvėse, taip atskleidžiant įvairius požiūrius į susiklosčiusią situaciją ir skirtingus psichologinius žmonių portretus. Toks tiesos reliatyvumas yra viena didžiausių filmo stiprybių.
Atskiro įvertinimo nusipelno ir iškalbingi vaizdai: stambiu planu filmuojami veidai, apleistu grožiu pakerintys kraštovaizdžiai ar krūvą sugadintų kino juostelių (naikinamos kolektyvinės, istorinės atminties ženklą) delnuose laikantis vienas filmo personažų. Tačiau filmui galima daug ką prikišti: kadrai padriki, monotoniški, forma neoriginali. Juk turininga medžiaga tėra vienas iš galimų gero filmo elementų – atrodo, kad šiuo atveju režisierius galėjo geriau ją suvaldyti, suteikdamas daugiau gylio ir papildomų reikšmių.
