Režisieriaus Hadi Mohaghegho juosta „Nemirtingas“ pasižymi išskirtiniu vaizdingumu ir tapybiškumu. Čia akcentuojamos spalvos, kontrastai, aplinkos garsai, kadro kompozicija. Tai – vienas tų filmų, apie kuriuos sakoma, kad, bet kada sustabdęs juostą, gausi tokį gražų kadrą, jog galėtum tai kabinti ant sienos tarsi meninę fotografiją. Dialogų beveik nėra, o ir šie yra tarsi fonas. Kur kas daugiau pasako nutylėjimai, tai, ką galima perskaityti iš veido ar kūno kalbos.
Neabejotinai filmas „Nemirtingas“ – geras laimikis estetams, kurių negąsdina ištęsti kadrai ir lėtas veiksmo plėtojimas. Čia tikrai yra į ką paganyti akis. Tiesa, prie vakarietiško skubėjimo įpratęs žiūrovas ne visada liks atsparus mums neįprastai monotoniškam Viduriniųjų Rytų gyvenimo tempui.
Taigi, tūkstantmečius stūgsantys nepajudinami kalnai ir stepės stoiškai stebi, kaip klostosi trumpučiai mažų tarsi skruzdės žmogelių gyvenimai. Šį kartą čia pasakojama tragiška Ayazo, kaltinančio save dėl šeimos žūties, istorija. Nuo tragedijos dienos nė žodžio nebeprataręs senolis jau nepriklauso šiam pasauliui ir siekia susijungti su anapilin iškeliavusia šeima. Jis ne kartą bandė nusižudyti ir pabaigti beprasmę, vienatvės kupiną egzistenciją, bet vis nesėkmingai – jį kas nors įkyriai išgelbėdavo.
Šiai agonijai tęsiantis Ayazo kūnas silpsta ir jis vis labiau panašėja į šmėklą, nesugebančią palikti irstančio kūno. Visi laukia neišvengiamo, bet nuraminsiantis išsilaisvinimas delsia ateiti: Ayazas dar neišpirko savo kaltės, kad galėtų nugrimzti į užmarštį.
Ayazą įkūnijęs Yadollah Shadmani sukūrė nepakartojamą daugiasluoksnį personažą. Jo meistriškai pasiektas įtaigumas ir išraiškingumas stulbina.
Galiausiai įdomu tai, kad Iranui, būnant gana uždara šalimi, „Nemirtingas“ suteikia galimybę išvysti kaimišką ir neretai gana primityvų iraniečių gyvenimą. Miegas plūktoje molio asloje, senoviniai keisti gydymo metodai, prietarai, susitarimas dėl santuokų, vestuvių ir laidojimo papročiai – visa tai suteikia papildomo žavesio.
Šis filmas yra idealus pavyzdys, kai kine istoriją pasakoja Vaizdas. Taip, gal prie šiuolaikinio Holivudo kino pripratusiam vakariečiui lėtas pasakojimas taps kantrybės išbandymu, tačiau sunku ginčytis, kad tai yra be galo gražus ir nuodugniai apgalvotas filmas. Matyt, jį būtų galima rekomenduoti Šarūno Barto kūrybos mėgėjams. Istorija paprasta, vangi, tačiau emociškai įtempta, netgi varginanti, tad paviršutiniškų veiksmo juostų gerbėjas vietos sau čia nerastų.
