Lenkijos režisieriaus Marcino Bortkiewiczo „Valpurgijos naktis“ – tai puiki 1969-ųjų Šveicarijoje besiplėtojanti istorija, verta išskirtinio kinomanų dėmesio. Du žvilgsnį prikaustantys aktoriai, juodai baltas teatro pasaulis ir juslinga muzika – to užtenka, kad taptume dramatiško ir enigmatiško pasakojimo liudininkais. Aktoriai Malgorzatos Zajaczkowskos ir Philippe Tłokiński su sudėtinga užduotimi susitvarkė meistriškai.
Po truputį tiek žurnalistui, tiek žiūrovui atsiskleidžiama vis daugiau detalių iš primadonos gyvenimo. Ji – Lenkijos žydė, išgyvenusi holokaustą. Ją išgelbėjo jos muzika ir išvaizda – vos tik ji buvo atvežta į koncentracijos stovyklą, tapo aukšto karininko meiluže. Po karo jos šlovė sugrįžo – ji pradėjo dainuoti viename garsiausių pasaulio operos teatrų „La Scala“ ir netrukus vėl sušvito divos šviesoje.
Skaudžią, o tarpais ir siurrealistinį poskonį paliekančią istoriją pavyko parodyti be egzaltuoto patoso ir bereikalingų verkšlenimų. Asmeninę tragediją dar labiau paryškina humoro intarpai. Filme tarp herojų išlieka nuolatinė įtapa, jie įsisuka į katės ir pelės žaidimą (tik ne visada aišku, kada kas yra katė, o kada pelė). Erotika, kompleksai, energija, skausmas, pažeminimas, nepasitikėjimas ir noras pasitikėti – per pusantros valandos išvystame visą jausmų paletę, o aktoriai spėja pakeisti ne vieną kaukę. Pasakojimui dar daugiau šešėlių žaismo prideda fone dažnai skambanti nuostabi Europos meistrų muzika.
Paskutinė balandžio naktis – Valpurgijos naktis, skirta ne tik karnavalui ir linksmybėms, bet ir magijai – vienintelę metų naktį gyvųjų ir mirusiųjų kraštai suartėja ir abiejų pasaulių artimieji gauna galimybę pasimatyti. „Norėčiau, kad dalis mirusiųjų šiąnakt būtų su manimi“, – sako kaprizinga primadona.
Reikia būti atsargiems su norais.
Pabaiga ne tik sukrečia, bet šią gana gyvenimišką istoriją pakelia iki mito lygmens. Nors ne visai įtikinamas pasirinkimas, tačiau neabejotinai efektingas – veikiausiai bet kuri kita finalo alternatyva būtų nupiginusi šį juslingą ir jautrų pasakojimą.
„Valpurgijos naktis“ – kokybiškas kinas. Jį vertėtų pamatyti kiekvienam, pagalvoti turėtų tik tie žiūrovai, kurie laiko save konservatyviais – čia netrūksta trikdančių momentų.
