Režisierė Tiffany Hsiung dokumentinėje juostoje „Atsiprašymas“ jautriai atskleidžia skausmingą „paguodos moterų“, per Antrąjį pasaulinį karą tapusių japonų karių sekso vergėmis, istoriją. Oficiali Japonijos versija – „paguodos moterys“ tuo vertėsi savanoriškai. Visgi nemaža dalis jų buvo pagrobtos iš gatvių ar net tėvų namų ir įkalintos „paguodos stotelėse“.
T. Hsiung pasakoja apie tris dar gyvas močiutes: Gil iš Pietų Korėjos, Cao iš Kinijos ir Adelą iš Filipinų. Visų jų gyvenimai susiklostė skirtingai, bet visas moteris jungia siaubingos jaunystės traumos. Ką reiškia būti priverstai pasmaugti savo kūdikį, iš prievartos gimusį „paguodos stotelėje“? Kaip ištverti silpnai keturiolikmetei, kurios dėl karių atnešto užkrėtimo laukė keturios operacijos ir nevaisingumas? Kodėl pagrobta ir prievartauta mergina visą gyvenimą turi jaustis kalta, kad tapo auka ir slėpti savo kančias net nuo artimiausių žmonių?
Trys trapios senutės – trys tragedijos. O tokių istorijų galėtume skaičiuoti bent dešimtimis tūkstančių. Tiesa, joms dar pasisekė – jos išgyveno.
Nors daug kas norėtų, kad šis epizodas būtų ištrintas iš istorijos („apie tai mūsų istorijos knygose nerašoma“, – pripažįsta viena studenčių, klausiusių močiutės Gil kalbos Japonijoje), dar daugiau yra siekiančių atstatyti istorinę neteisybę. Daugybę metų nesiliauja to reikalaujantys protestai, bandymai spausti vyriausybę. Iš Japonijos reikalaujama pripažinti šį gėdingą epizodą, oficialiai atsiprašyti ir sumokėti kompensacijas aukoms – „kol dar yra ko atsiprašyti“.
Nors T. Hsiung labiau gilinasi į močiučių dabartį ir palyginti nedaug kalbama apie jų patirtas baisybes, „Atsiprašymas“ yra emocingas darbas. Ašarų, matyt, bus ne tik ekrane. Vis tik puiku, kad filmo herojės nėra rodomos tik kaip aukos – režisierė į jas žvelgia ne vien su atjauta, ji savo herojėmis ir žavisi. Nepaisant visko, jos atsitiesė ir tebedrįsta džiaugtis gyvenimu. To nekeičia nė Japonijos kraštutinių dešiniųjų užsipuolimai, apšaukiant jas pasipelnyti užsimaniusiomis prostitutėmis, ar įžeidžiantys radikalių Japonijos parlamento politikų pasisakymai.
„Atsiprašymas“ – dėmesio vertas darbas. T. Hsiung nepabūgsta atverti skausmingų Rytų Azijos žaizdų, taip sukurdama svarbų atminties paminklą visų „paguodos moterų“ kančioms. „Atsiprašymas“ – ne iš tų filmų, kuriuos žiūrėti malonu. Priešingai, jis liūdina, slegia ir pykdo dėl neteisybės.
Vis tik jis įsirėžia į atmintį.