„Perkame daiktus, kurių mums nereikia, už pinigus, kurių neturime, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių nemėgstame“, – girdėjome kultiniame filme „Kovos klubas“. O Indijos režisieriaus Rahulo Jaino darbas „Staklės“ parodo – didžiausią kainą už mūsų paviršutiniškumą sumoka kiti.
Šiuolaikinė vergystė dėl margų suknelių
Kino juosta „Staklės“ – puikios dokumentikos pavyzdys. Stiprėjančių ekologinių problemų ir bujojančio vartotojiškumo kontekste dėmesys mados industrijai itin aktualus. Laikoma, kad tai – antras didžiausias teršėjas pasaulyje po... naftos.
Nustebote? Paprasti pirkėjai dažnai nesuvokia tikrojo žalos masto, nes tai labiausiai veikia ne Vakarus, o vargingų šalių gyventojus. Būtent čia dėl mažesnių sąnaudų ir – neslėpkime – laisvesnių aplinkosaugos bei darbo standartų reikalavimų korporacijos mėgsta perkelti gamybą.
Tvankios, triukšmingos ir nešvarios patalpos, kuriose aplink daugybę tekstilės mašinų pluša aibės darbininkų. Sunkus fizinis darbas – taip pat ir vaikų. 12 valandų pamainos. Apie tokį dalyką, kaip darbo sauga, atrodo niekas apskritai nėra nieko girdėję: darbininkai dirba su pavojingais chemikalais, bet neturi jokių apsaugų – netgi pirštinių; vaikai juos semia iš statinių su plastiko ąsotėliais plikomis rankomis. Ar atspėsite, kaip atsikratoma gausių gamybos atliekų? Tiesiog kiek tolėliau išpilama tiesiai ant žemės.
R. Jainas mums nepamokslauja, neaiškina, kad turime keisti ydingus įpročius, kol dar ne per vėlu. Tačiau, kai matai, kaip du maži berniukai kuičiasi po ką tik išverstas pavojingas atliekas ieškodami ko nors vertingo, nesunku suprasti, ką tuo norima pasakyti. Matyt, nė nereikia sakyti, kad šiuolaikinių vergų atlyginimai juokingi: už pamainą darbininkas gaus kokius tris dolerius. Susitaupyti nieko nepavyks, bet gal bent šį mėnesį jo šeimai bus ramiau kuo prasimaitinti...
Bejėgiškumo spąstai
„Staklių“ kūrėjai neagituoja, nekviečia sukilti ir nesiūlo sprendimų. Jie kantriai vedžioja žiūrovą per įvairius fabriko skyrius, rodo vos ant kojų besilaikančius sulysusius vyrus ir berniukus bei išvadas pasidaryti leidžia patiems.
Nuoširdų pyktį sukelia kontrastingas supažindinimas su fabriko vadovu. Šviesiame kabinete ant savo ergonomiškos kėdės sėdi savimi patenkintas pūzras, sunkiai atitraukiantis žvilgsnį nuo telefono, ir skundžiasi darbuotojais. Tik pamanykite, jie nori uždirbti daugiau! Vis tik darbininkų negalima lepinti, nes didesnis atlyginimas reiškia didesnį atsainumą. Be to, kur jie juos dėtų – juk jie kaip gyvuliai, tiesiog išleistų kokioms nors bjaurastims, tik sau kenktų...
Kodėl darbininkai neprotestuoja, neatsisako dirbti, nesijungia prie profesinių sąjungų? Jos čia silpnos ir vargu, ar greitai tai pasikeis. Žmonės čia per daug išvargę, vos sugebantys išstovėti ant kojų iki pamainos galo, – apie kokius žygius tada gali galvoti? Be to, nenori dirbti – atsiras, kas tavo vietą užims. Dažnai nebūna ir normalių darbo sutarčių: atvažiuoji, padirbi mėnesį, pasiimi algą ir išvažiuoji. Jei profsąjungos ir kuriasi, siekdamos pokyčių, vadovybė problemiškais žmonėmis greitai atsikrato...
Vis tik blogiausia yra tai, kad, jei šis siaubingas išnaudojimas pasibaigtų, daugybės darbininkų padėtis taptų dar sudėtingesnė. Skurstantiems žmonėms net ir toks darbas – geriau nei jokio darbo ir mirtis iš bado. Kai kurie jų į šį pragarą savo noru atkeliauja šimtus ar tūkstančius kilometrų. Visi apie tai žino, bet niekas neapsiima spręsti problemų. O tuo metu lėtai, centimetras po centimetro, drauge klimpstame į siaubingą liūną, iš kurio vargu ar beišsilaisvinsime.
