„Kino pavasaryje“ lankiausi nuo pirmojo festivalio, rengto dar tik keleto ambasadų, keleto žmonių ir kuriame rodė tik keletą, bet labai gerų filmų, Mike‘o Leigh, Leoso Caraxo, Larso von Triero retrospektyvas. Tai buvo ir proveržis, ir intelektuali, ir vaizdų šventė. Ir, be abejo, laisvės kalbėtis, svarstyti, diskutuoti. Kino teatro „Lietuva“ fojė ir kavinė buvo lyg sala, tokia scilė-charibdė, kurią turėdavai įveikti, norėdamas patekti į salę, bet jau tau (sirenos) moja, tariesi, kad nematai, bet jau šaukia, dar prieš seansą šnektelime, dar kavos ir į filmą. O po jo – vėl ten, į fojė, vėl iki vidurnakčio... Todėl „Lietuvos“ praradimas buvo skausmingas ne vien kaip vietos, kur rodomas kinas, bet kaip kino teatro, kuris reiškia ir laisvų susitikimų erdvę: su Sauliumi Macaičiu ne kartą buvo „lota“, ką reiškia pokalbiai po kino filmo, ir kaip to netekome, priversti persikelti į anuometines „Coca Cola Plazas“, iš kur po filmo tave pastato projektuotojo mintis tiesiog išmeta į gatvę.
Man „Kino pavasaris“ visada bus susijęs su „Lietuva“, pirmiausia, ir todėl, kad savo begaliniu tolerantiškumu ir entuziazmu visus priimti Vida Ramaškienė ir kūrė komandą, kuri buvo laisva nuo komercijos reikalavimų, avantiūristiška, mylėjo kiną, o dar labiau – jį kūrusius ir kalbėjusius apie jį. Todėl ir šiek tiek dirbti su šia komanda buvo įdomu ir gyva.
Pačios smagiausios festivalio akimirkos susilieja į linksmai chaotišką bendravimą. Atsakinga už filmų atkeliavimą Jurga kuria detektyvą „atvyks filmas ar ne?“. Svečių programa, kurios triumfas buvo Emiro Kusturicos pasirodymas – be filmo, bet nieko – jis, stovėdamas ant „Lietuvos“ scenos pakėlė savo megztuką, parodė, kad yra apsivilkęs marškinėlius su Che Guevara. O mes Kusturicai – plakatą su tuo pačiu banditu (tada mums simbolizavusiu laisvę nuo laukinio kapitalizmo) ant kino teatro sienos, visi laimingi, „brolybės aktas įvyko“, šokame Baltijos Balkanų šokį fojė.
Prisimenu per Rotušės aikštę ryte skubantį Mike‘ą Leigh – kaip paaiškėjo, į Halės turgų, kad patirtų, kuo gyvena mūsų „Rytų Londonas“. O popiet sėdėjome jo paskaitoje jaukiuose Atvirtos Lietuvos fondo namuose. Ar kuris iš režisierių ko nors iš jo išmoko?
Prisimenu ir minėtoje „Lietuvos“ fojė stovinčius fotografus, kurie, regis, buvo gerokai taktiškesni ir net reikėdavo pamąstyti, kaip juos sutraukti prie vienų ar kitų kūrėjų. O žiūrovai nepozavo prie sienelių fotosušaudymams. Ir buvo visų Lietuvos kino kūrėjų paradas: diskusijos, prisiminimai, šmaikštavimai. Be jokio rungtyniavimo ir noro išsiskirti. Tada buvo visi vienodai vargšai ir ta lygybė buvo laisvė.
Iš šiųmetinio „Kino pavasario“ tikiuosi, kad būdamas dvidešimties jis ims bręsti ir sugrįš į vaikystę: tarps natūralus kino festivalis, kuriam įdomus pirmiausia kinas, jo menas, jo ištarmės ir „išrodės“; dar svarbūs kino kūrėjai, o ne žvaigždės, aktoriai, o ne vakarėlių vištos, garso ir vaizdo operatoriai, o ne „piaro“ meistreliai. Kad jis atsisakys būti visoks „–iausias“: geriausias, brangiausias, ypač – didžiausias, įdomiausias, komerciškiausias, prestižiškiausias, legendiškiausias ir t. t. Šitie „–iausi“ savo dideliais rungtyniavimo peiliais tiesiog skerdžia kiną ir kuria Lietuvoje disneilendą su karuselėmis, nuo kurių anksčiau vėliau subloguoji. Bet suprantu, kad jam dar tik 20, o dabar sociologai pasaulyje fiksuoja užsitęsusią paauglystę, tad teks kiek palaukti.
Dalinkitės prisiminimais, ką jums reiškia festivalis, ir jūs. Įdomiausio prisiminimo autorius bus apdovanotas akreditacija į jubiliejinį festivalį. Konkurso sąlygas galite rasti čia.
