Pastarasis dešimtmetis skendi visai kitokio pobūdžio protestuose: lyčių lygybė, seksualinių mažumų teisės, institucinis rasizmas ir, žinoma, tebesitęsianti pabėgėlių krizė. O kur dar iš naujo užgimstantys nacionalistiniai judėjimai ir nūdienos pandeminės aktualijos.
Kad ir kas sugalvojo pastatyti šį filmą, pavėlavo mažų mažiausiai 10–15 metų, kai karas svetur dar jaudino amerikiečius. Tad natūralu, jog šiuolaikiniame pasaulyje vietos Vietnamo karo erai tiesiog nebelieka.
Jeigu ne šūsnis garsių ir talentingų aktorių, šis filmas tuo ir liktų – pamirštamu anonsu. Tačiau kas gi čia? Anonso pabaigoje švysteli scenarijaus autoriaus ir režisieriaus pavardė. Ar man nesivaidena? Sorkinas? Tas pats Aaronas Sorkinas? Filmo „Socialinis tinklas“ apie „Facebook“ atsiradimą scenarijų parašęs ir už tai „Oskarą“ laimėjęs Sorkinas? Filmo anonsas baigiasi, tačiau mano susidomėjimas tik prasideda.
Užbėgdamas įvykiams už akių, paminėsiu, jog nežadu likusį laiką „seilėtis“ apie savo meilę geram filmo scenarijui. Taip pat nebandysiu įrodinėti, kodėl Sorkinas yra rašymo virtuozas, o jo parašyti vikrūs ir žaibiški dialogai yra modernus menas pats savaime. Atvirkščiai – naudodamas „The Trial of the Chicago 7“ kaip pavyzdį, noriu trumpai pasidalinti savo mintimis apie šiuolaikinį „gudrų“ Holivudo kiną ir kodėl jis užknisa.
Žodį „gudrus“ pasirinkau ne todėl, jog būčiau ironiškas ir siekčiau pasišaipyti iš amerikiečių intelekto. Anaiptol – tokie filmai kaip šis yra daugybės metų mokymosi ir praktikos rezultatas. Niekas šiame filme neatrodo lengva: nuo ilgos ir komplikuotos istorijos sutalpinimo į dvi stilingas valandas iki nuobodžių istorinių figūrų pavaizdavimo kaip neįtikėtinai įdomių ir charizmatiškų asmenybių. Tame ir slypi problema – tai yra per gudrus kinas. Kaip, po galais, taip gali būti?
Mano pasirinkimas pavadinti filmą gudriu, o ne intelektualiu, kyla dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – veikėjų nerealistiškumas. Iškart skubu pasiaiškinti: tai, kaip veikėjai yra parašyti ir ką jie kalba, nėra blogai parašytas scenarijus. Tiesiog niekas realiame gyvenime taip nekalba. Toks pats per daug nugludinto ir įmantraus scenarijaus sindromas kamuoja ir jau minėtąjį „Oskaro“ laureatą „Socialinį tinklą“. A.Sorkinas moka rašyti tuos prakeiktus scenarijus, tik jie labiau primena modernų teatrą nei tikrą gyvenimą. Rodos, kiekvienas veikėjas yra baigęs „greitakalbės oratorystės“ kursus.
Antroji priežastis – poskonis. Tarsi sulaukę skambučio iš liežuvį mikliai valdančio telepardavėjo, mes esame greitai užverbuojami slidžios ir magiškos jo iškalbos. Tačiau padėję ragelį ir susimąstę, kas ką tik įvyko, mes suprantame, kad prieš akimirką užsisakėm mums nereikalingą patalynės komplektą, kuris dar ir netelpa į mūsų mėnesio biudžetą. Lieka tik tas nemalonus poskonis, tarsi būtume šiek tiek apgauti. Tokį patį poskonį jaučiu ir po šio filmo. Esu gudriai ir mikliai užverbuotas dviejų valandų kerams, po kurių noriu taškytis socialinėje medijoje šio filmo rekomendacijomis, tarsi šlakstyčiau šventintą vandenį ant pagonių. Tačiau kerams šiek tiek išblėsus suprantu, kad visa tebuvo gudriai apipavidalintas, stilingas ir dinamiškas filmas, skirtas suvartoti, bet ne išsinešti.
Vis dėlto sakyti, jog „The Trial of the Chicago 7“ ir kiti Sorkino filmai yra nevertingi – būtų klaidinga. Dabar jau žinant, ko galima tikėtis, yra kur kas lengviau pasimėgauti šia kino kelione ir leisti trumpam atitrūkti nuo nūdienos aktualijų. Supratus, jog filmas yra labiau geras energijos užtaisas nei intelektualinė žmogaus analizė, galima puikiai praleisti laiką. Net jei tam tikros scenos ir atrodo kiek per daug prigrūstos dialogų, jas greitai prigesina kaip visada šmaikštus Sacha Baron Cohenas (dar žinomas kaip „Boratas“), puikiai išnaudotas filmo komiškose vietose ir vertas visų liaupsių.
Kadangi noriu, jog ši apžvalga būtų skirta ne tik suvartojimui, bet ir išsinešimui, paliksiu jus su klausimu. Viename iš interviu A.Sorkinas vaizdingai pasakė, jog „šio filmo nebuvo bandyta pritaikyti dabartiniams laikams, nes dabartis pati prisitaikė prie filmo“. Tikras žodžių meistras tuo bandė pasakyti, kad, nepaisant filme vaizduojamo laikotarpio, istorijos moralas išlieka toks pats reikšmingas ir šiandien, taip paneigdamas mano pradžioje išreikštą nerimą dėl filmo neaktualumo.
Ką bendro turi 1968-tųjų įvykiai Čikagoje su dabartinėmis Vakarų pasaulio problemomis? Yra tik vienas būdas tai sužinoti. Ak, tiesa, galima ir guglinti. Du būdai. Yra tik tik du būdai sužinoti.
