Tačiau priimkime šį pareiškimą rimtai, taip pat rimtai, kaip jį priima ir pats režisierius, mus kviečiantis į žaidimą „tiesa-drąsa”, kur tiesos opcija, jei ir egzistavo pirmoje filmo dalyje, netrukus bus panaikinta ir virs pratisu tariamos drąsos išbandymu: kiek toli gali nueiti režisierius, bombarduojantis žiūrovo jusles, ir kiek ilgai žiūrovas gali išsėdėti utriruotų alegorijų mėsmalėje, iš paskutiniųjų mėgindamas pateisinti vizualines ir mentalines režisieriaus provokacijas?
Nors filmo platintojai Lietuvoje teigia, kad „jaunavedžiams (akt. Jennifer Lawrence ir Javieras Bardemas) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą“, laimės jųdviejų gyvenime iš tiesų nejusti nė kvapo. Kol vyras, garsus poetas, po kilusio gaisro kenčia ant popieriaus negalėdamas suregzti nė žodžio, jo jauna žmona neriasi iš kailio, kad tik jam būtų geriau: ji pati viena atstato namą ir iš naujo jį paverčia namais, gerbia vyro darbą, privatumą ir spinduliuoja besąlygiška meile, tačiau iš jo sulaukia tik formalių mandagybių – meilės ir šilumos mūza vadinamai moteriai poetas neatseikėja.
Kiek toli gali nueiti režisierius, bombarduojantis žiūrovo jusles, ir kiek ilgai žiūrovas gali išsėdėti utriruotų alegorijų mėsmalėje, iš paskutiniųjų mėgindamas pateisinti vizualines ir mentalines režisieriaus provokacijas?
Ne visai „idiliška atrodžiusi santuoka“, kaip kad tikina filmo platintojai, bet, tikriausiai, kiekvienam savo – galbūt tikrai yra žmonių, kuriems emociškai šalti santykiai, kuriuose vyras gali užsiimti kuo nori, o moteris ant savo pečių susiverčia visą namų buitį, yra laimingos šeimos pagrindas.
Vieną dieną į jų namo duris pasibeldžia žmogus, prisistatęs gydytoju – kažkas jam sakęs, jog čia jis galės išsinuomoti kambarį. Nelauktas svečias netrunka susidraugauti su J.Bardemo personažu, kuris, prieš tai nepasitaręs su žmona, pakviečia gydytoją likti nakvoti, o šeimininko geraširdyste pasinaudojęs vyras čia pasikviečia savo žmoną, kuriai iš paskos netrukus atkeliauja ir jų sūnūs.
Namuose prasideda chaosas ar tiksliau pirmasis chaoso veiksmas. Svetimi žmonės, rėkiantys, trikdantys namų ramybę ir griaunantys viską, kas pasitaiko jų kelyje, poros namuose apsilankys dar du kartus, o kiekvienas naujas chaoso veiksmas įgaus vis didesnį pagreitį bei pramuš vis naują grotesko dugną.
Čia, aišku, svarbu paminėti, jog chaosas „motinoje!“ nesavitikslis ar bent jau neturėtų toks būti, mat Aronofskis savo filmu mums pasakoja nei daug, nei mažai – tik viso pasaulio istoriją. Čia turime motiną žemę, arogantišką ir savo tvarinius apleidusį dievą, Kainą su Abeliu, aklo pykčio ir ekstazės vedamų žmonių karus ir pavargusią, išsekintą, kraujuojančią planetą – rodos, temų ir problemų, alegorijų ir aliuzijų pakaktų ne tik trilogijai, bet ir keliems serialo sezonams.
Aronofskio vizija tokia tiršta, jog nereiktų stebėtis, kad „motina!“ yra lyginama su šiurpulingais renesanso menininko Hieronimo Boscho paveikslais, kuriuose įvaizdinami nelyg vienas iš kito kylantys pragaro regėjimai ir neišvengiama blogio pergalė prieš gėrį.
Boscho paveikslų įkūnyta žmogaus nuodėmės ir atpirkimo baimė Aronofskio filme virsta su pasimėgavimu fiksuojama kraujo ir smurto fiesta, kurioje tiesa – apie pasaulį, režisierių ar žiūrovą – svarbi tik tiek, kiek gali pateisinti iššaukiančią filmo formą.
Tačiau Boscho ir Aronofskio kūrinių panašumas yra tik iliuzija. Tai, ką Boschas savo milžiniškose drobėse ištapo su preciziška atida, Aronofskio filme tampa lengva ranka nupaišytais portretų eskizais, tai, kas Boscho paveiksluose sukuria šimtmečius gvildenamą mįslę, „motinoje!“ aiškiai išsakoma keliskart pabaksnojant pirštu.
Galiausiai, Boscho paveikslų įkūnyta žmogaus nuodėmės ir atpirkimo baimė Aronofskio filme virsta su pasimėgavimu fiksuojama kraujo ir smurto fiesta, kurioje tiesa – apie pasaulį, režisierių ar žiūrovą – svarbi tik tiek, kiek gali pateisinti iššaukiančią filmo formą.
Žinoma, nebūtina gręžiotis į pasaulio genijus, tačiau ir be sąsajų su jais „motina!“ klumpa savo pačios žaidime. Kaip kad dažniausiai nutinka, bandymas kalbėti apie viską baigiasi tuščiu kalbėjimu apie nieką. Ir nesvarbu, ar toji kalba įspūdinga ir novatoriška (nors ir čia galima ginčytis), jei žiūrovo galvoje režisierius sąmoningai kelia ne reikšmingus klausimus savo paties neva analizuojamomis temomis, o sumaištį, mėgindamas vizualinėmis miglomis užkaišyti turinio trūkumą.
Rodos, kiekvienoje scenoje jauti režisieriaus pastangą multiplikuoti ir tankinti fantasmagorišką siaubą, tačiau įtampa, auganti vizualinėje plotmėje, nei kiek neatliepia vidinės filmo dinamikos, kurią kurti, pripažinkime, ne taip jau lengva, kai pamiršti, kad kinas vis tik ne tapyba, ir vien besiblaškančių herojų bei košmariškų vaizdų čia nepakaks.
Atsivėrus šiai prarajai tarp rodomo ir jaučiamo, tarp išsakyto iš išgyvento, belieka nuleisti rankas ir pripažinti, kad žaidimas buvo pralaimėtas. Ir tiesą, ir drąsą šį kartą nugalėjo šauktukas.
