Sekant įvairius socialinių tinklų „influencerius“, pastebėjau, kad šį šventinį laikotarpį be galo populiaru patiems gamintis advento kalendorius – iš saldumynų, dovanų sau, makiažo, netgi kokteilių. Nieko nelaukdami ir mes sukūrėme savąjį – filmų kalendorių. Nors kelis kartus save palepinome įtraukdami nekaltą „Likimo ironija arba gyvenimas po pirties“ ar kultiniu tapusį filmą „Kambarys“ („The Room“, 2003) į savo sąrašą, dauguma filmų mūsų kalendoriuje buvo dokumentika, arthousas (liet. nekomercinis) arba lėtojo kino žanro filmai.
Lėtasis arba kontempliatyvus, meditacinis kinas gana tiksliai apibūdina ir pačių mūsų kuriamo filmo „Saulė leidžias rytuose“ žanrą. Lietuvos kino centro žodyne, tokio tipo kinas, taip pat mažo biudžeto filmai, vadinami „sudėtingais filmais“, kas lyg ir atgraso žmogų net ir klausti kas taip sudėtingo apie tą filmą, o kartais gal net atbaido jį ir žiūrėti. Taip pat kaip ir su santykiais – jeigu nenori pasakoti, sakai: „Ai, sudėtinga“.
O iš tikro nėra taip jau sudėtinga, jeigu savęs nenuvertini ir nemanai, kad tavo dėmesio išlaikymo laikas yra lygus pusei vidutinio katino vaizdo įrašo „Facebook'e“ trukmei. Aš vis dar įsitikinus, kad lėtasis kinas yra visiems, ne tik kino fanatikams. Visgi, reikėtų paaiškinti, kas jis toks tas lėtasis kinas, ir kodėl tokio žanro filmai eiliniam žiūrovui kartais atrodo atgrasančiai?
Meninis kinas – dažniausiai nepriklausomi, rimto pobūdžio ir aukštų estetinių standartų filmai ne masinei auditorijai. Šiuo atžvilgiu, lėtasis kinas – yra meninio kino rūšis, kuriai būdingi ilgi, dažnai statiniai kadrai, minimalus siužetas ir dialogai arba jų nebūvimas, kuomet auditorijai skiriama didelė laisvė savaip interpretuoti filmą ir kontempliuoti jo metu.
Patisu arthousiniu kinu susipažinau dar mokyklos laikais, pirmą kartą pažiūrėjusi Bergmano filmą „Septintasis antspaudas“, likau sužavėta, tačiau netrukus pasinėriau į žurnalistiką, politiką, dokumentiką ir atpalaiduojančius televizijos serialus. Vis dėlto, vos susipažinusi su Aleksandru Belinskiu (su kuriuo šiuo metu ir kuriame „Saulė leidžias rytuose“), perėmiau jo aistrą kinematografijai. Jis mane supažindino su Tarkovskio, Sokurovo, Tayloro, vengro Bela Tarro kūryba, ir tik jo dėka pirmą kartą (nors ir gėda prisipažinti) pažiūrėjau ir Šarūno Barto bei Jono Meko filmus.
Iš pradžių, prisipažinsiu, buvau nustebusi, kad tokio žanro filmai iš viso egzistuoja, pavyzdžiui P.Huttono „Trys kraštovaizdžiai“ („Three Landscapes“, 2013) yra beveik valandos trukmės filmas iš trijų statinių kadrų. Tačiau laikui bėgant, išmokau surasti nepaprastą komfortą ir meditaciją šiuose filmuose, o tuo pačiu valdyti ir minčių srautą jų metu. Tiesa, šiandien vis dar pasižiūrime ir kitokius filmus, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad vis labiau pavargstu nuo persipynusių siužetų ir greitai besikeičiančių kadrų. Įdomu tai, kad Holivudo filmuose vidutinė vieno kadro trukmė yra apie 2 sekundės, tuo tarpu lėtojo kino filmų vieno kadro trukmė gali vyrauti nuo 5 sekundžių iki valandos ir daugiau. Norintiems paskaityti plačiau apie lėtąjį kiną, labai rekomenduoju I.Jaffe straipsnį „Lėtasis kinas: rezistencija judėjimui ir emocijai“ (ang. Slow cinema: resistance to motion and emotion).
Kalbėdami su Aleksandru apie komercinį ir nepriklausomą kiną, prisiminėme diskusiją apie lietuviško kino ateitį, kuri vyko Vilniuje dar liepos mėnesį. Tiek joje, tiek keliuose lietuviškuose straipsniuose apie arthousinį kiną, kūrėjai Lietuvoje buvo kone skatinami kurti daugiau komercinio kino ir atsiplėšti nuo melancholiškų meninių filmų. Viena iš priežasčių tam buvo, žinoma, finansinė – lietuviški ir, žinoma, ne lietuviški komerciniai filmai pritraukia daugiau žiūrovų į kino sales, jų biudžetai didesni – tai pragyvenimo šaltinis ne tik filmų kūrėjams, bet ir aktoriams ir pan. Tačiau antroji priežastis mus kiek nustebino. Pasirodo, kad yra tikimasi, kad geros kokybės komercinis lietuviškas kinas – ne tik reikalingas tam, kad egzistuotų geros kokybės avangardiniai filmai (avangardas daugeliu atveju yra pasipriešinimas mainstreamui), bet ir tam, kad išgarsintų Lietuvos vardą užsienyje. Idėja graži, tačiau ar realistiška?
Aleksandras išsakė kelias įdomias ir kontroversiškas mintis šių lūkesčių atžvilgiu, kuriomis norėjau pasidalinti. Visų pirma, teigė Aleksandras, beveik jokios kitos šalys, išskyrus Ameriką ir Indiją, nėra žinomos užsienyje dėl savo komercinio kino. Net šalys, kurios kasmet išleidžia nemažai ir gan kokybiškų komercinių filmų (Prancūzija, Vokietija, Italija, Pietų Korėja) nėra žinomos dėl komercinio kino plačiajai auditorijai. Net šios šalys negali varžytis su filmų biudžetais ir marketingu Amerikoje. Netgi ir Rusijos komerciniai filmai, kurių biudžetai kartais gali lygintis su Amerikos, dažniausiai yra žiūrimi tik toje pačioje Rytų Europoje, Rusijoje, Azijos šalyse ir pan.
Kita vertus, tęsė Aleksandras, būtent meniniai filmai dažniausiai garsina net ir mažas šalis užsienyje. Dažniausiai jie pirmiausiai pristatomi tarptautiniuose kino festivaliuose, taip pat jie pritraukia daugiau kino mylėtojų ir profesionalų dėmesio iš svetur, jie pristato šalies identitetą ir išskirtinumą visiems suprantama meno kalba, priešingai nei dažnai nesuprastos pastangos tai perteikti humoru populiariuosiuose filmuose. Taip pat jie duoda galbūt ne daugiau, bet daug laisvės atsiskleisti ne tik režisierių, bet ir kinematografų, aktorių, labai dažnai netgi neprofesionalių aktorių gebėjimams.
Iš tikrųjų, prisimenant pačios studijų laikus Londone, visi pažįstami, kurie domėjosi kinu, negailėjo gerų žodžių tiek Bartui.
Iš tikrųjų, prisimenant pačios studijų laikus Londone, visi pažįstami, kurie domėjosi kinu, negailėjo gerų žodžių tiek Bartui, tiek Mekui (ar bent juos žinojo), kino teatrai, netgi didesnieji, tokie kaip BFI Southbank, pririnkdavo pilnas sales žmonių rodydami ukrainiečių, rusų, gruzinų, korėjiečių nekomercinius filmus. Žinoma, tai neužtikrina filmų finansinės sėkmės, tačiau tikrų tikriausiai garsina šių šalių vardą užsienio auditorijoms, taip dar kartą įrodydami, kad sėkmė nėra matuojama tik pinigais.
Kalbant apie pinigus, kitame, jau 2018 metų įraše, pasidalinsime patirtimi stengiantis finansuoti savo nekomercinį filmą. Juk dažnam tenka susiveržti diržus po to nelemto Kalėdinio pirkimo maratono. Tačiau kol jis vis dar tęsiasi, linkime visiems šiltų švenčių, ramybės ir kontempliacijos šiuo neramiu ramybės laikotarpiu.
Dalinamės su Jumis ir savuoju filmų advento kalendoriumi ir trumpa ištrauka iš filmo, kurį šiuo metu kuriame. Drąsiai rašykite savo pastabas, rekomendacijas ir pastebėjimus mūsų „Facebook'e“ ar „Instagram'e“ @eastern.sunset.
Filmų advento kalendorius:
-
STEMPLE PASS(Benning, 2012)
-
LEVIATHAN(Taylor &Paravel, 2012)
-
SWEET GRASS(Taylor &Barbash, 2009)
-
SIBERIADE–(Konchalovsky, 1979)
-
MANUFACTURED LANDSCAPES(Baichwal, 2006)
-
BROTHER(A.Balabanov, 1997)
-
RED ARMY/PFLP: DECLARATION OF WORLD WAR(Adachi & Wakamatsu, 1971)
-
DAYDREAM(Takechi, 1981)
-
THE ROOM(Wiseau, 2003)
-
KOLEKCIONIERĖ(Buožyte, 2008)
-
STEBUKLAS(Vertelyte, 2017)
-
ŠERKŠNAS (Bartas, 2017)
-
BANANA PARADISE(W. Tung, 1989)
-
MAN WITH NO NAME(Bing, 2009)
-
DROWNING BY NUMBERS(Greenaway, 1988)
-
THE IRONY OF FATE(Ryazanov, 1975)
-
KHRUSTALIOV, MY CAR(German,1998)
-
DIALOGUES WITH SOLZHENYTSYN(Sokurov, 2000)
-
LETTER FROM SIBERIA(Marker, 1957)
-
LOS ANGELES PLAYS ITSELF(Andersen, 2003)
-
MINAMATA: THE VICTIMS AND THEIR WORLD(Tsuchimoto, 1971)
-
A YANGTZE LANDSCAPE(XuXin, 2017)
-
THE FLIGHT(Naumov&Alov, 1970)
-
LIFE IS ELSEWHERE(Sanchez, 2013)
-
TEN MONOLOGUES FROM THE LIVES OF THE SERIAL KILLERS(Kaganof, 1994)
-
AVETIK (Askarian, 1992)
-
THE CIRCLE(Fridrikson, 1985)
-
THE ROOM(S. Sono, 1992)
-
LOVELESS (Zvyagintsev, 2017)
-
AS I WAS MOVING AHEAD OCCASIONALLY I SAW BRIEF GLIMPSES OF BEAUTY (Mekas, 2000).