Taigi, pradėsime su šiek tiek filosofijos, o, jei norite ją praleisti, apačioje rasite TOP 10 vietovių, kurias atradome Lietuvoje (juk tokie straipsniai ir yra patys populiariausi, ar ne?).
Miestas visame kame
Prieš rašydama šį tekstą paprašiau ir Aleksandro, kad parašytų kelis sakinius apie vietoves ir jų reikšmę mūsų filmui. Nors kalbant apie panašias temas jis dažniausiai turi stiprią nuomonę, paklausus apie jo pačio kūrybą, jis pasidaro stoiškas. „Vietovės yra svarbios,“ – trumpai atsako jis. „Nors mes filmavome išskirtinai užmiesčio vietoves, miesto būvimas vis tik yra nuolat jaučiamas. Kodėl namai apleisti? Žmonės išsikėlė į miestus. Elektriniai stulpai, kelis kartus rodomi plynuose laukuose, bet elektros laidai visgi veda į miestą. Iškirsti miško plotai – taip pat galiausiai nukeliauja miestan, yra kertami mašinų iš miesto ir t.t. Mums nereikia parodyti miesto, jis yra jaučiamas ir numanomas visame kame.“
Audrius Stonys: „Papasakoti istoriją per peizažą“
Jau esu minėjusi, kad dienoraščio, kuriuo yra pagrįstas, „Saulė leidžias rytuose“, protagonistas dažniausiai rašydavo apie savo religinį gyvenimą ir darbą. Lygiai taip pat kaip su miestu, filme nerodome bažnyčios, kas kartą ji yra minima dienoraštyje. Jos būtį, o greičiau tikėjimo būtį, galima parodyti ir kitais vaizdiniais. Gamtoje jų pilna.
Čiurlionio namuose vykusiame viešame pokalbyje tarp filosofo Nerijaus Milerio ir režisieriaus Audriaus Stonio, pastarasis daug kalbėjo apie tai, kaip kinas turi galią pasakoti istorijas, nerodant jų personažų, neturint siužeto vingių, kartais net nekalbant, bet per muziką, kraštovaizdį...
Šie svarstymai ir „tobulų vietų“ paieškos man priminė rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio apmąstymus knygoje, „Sculpting in time“. Požiūris į patį režisierių ir jo kūrybą yra dažnai kontroversiškas ir įvairialypis. Vis dėlto, nepaisant to ar jūs jį mėgstate, ar ne, jo knyga yra be galo įdomus veikalas, rašantis ne tik apie filmuose dažnai nagrinėjamas temas, bet ir apskritai apie menininko ryšį su menu, auditorijos ryšį su menininku bei jo kūryba.
Rašydamas apie savo pirmąjį pilnametražį filmą „Ivano vaikystė“ (1962), Tarkovskis aprašė ir savo svarstymus dėl filmo vietovių. Jos buvo labai detaliai aprašytos Bagomolovo knygoje, kuria ir buvo paremtas filmas, tačiau šios vietovės nesukėlė jokių jausmų pačiam Tarkovskiui. Po daugelio režisūros metų, savo knygoje jis rašo: „Dabar galiu tvirtai teigti, kad, jeigu kraštovaizdis nesukelia jokių jausmų kūrėjui ir nesugrąžiną jokių prisiminimų (net ir labai subjektyvių), jis, greičiausiai, nepaveiks ir auditorijos“. Dėl to, vienos įsimintiniausių scenų Tarkovskio filmuose dažnai būdavo paremtos pačio režisieriaus prisiminimais iš vaikystės ir pan. Šie jo pamąstymai vėliau be galo stipriai atsispindėjo jo semi-autobiografiniame filme , „Veidrodis“ (1975).
Geriausi kadrai – atsitiktinėse vietose
Tai palietė ir mane. Labai dažnai išvažiuodavome į filmavimo keliones į tolimiausius Lietuvos užkampius tikėdamiesi pasiekti vieną ar kitą vietovę, kurią iš anksto susiradome internete, jas kartais pasiūlydavo ir mūsų skaitytojai, sekėjai socialinėje žiniasklaidoje ir pan. Vis dėlto, dažnai atvykus į vietą, kad ir kokia graži ir išskirtinė ji būtų, nieko nenufilmuodavome. Vieta tiesiog neturėjo nuotaikos, jausmo, kurio ieškojome. Kita vertus, vieni geriausių mūsų kadrų buvo padaryti pakeliui į tam tikrą vietą – kažkur pakelėje, miške, nykstančiame kaime, kur nieko nesitikėjome rasti. Žinoma, tam daug įtakos turėjo ir apšvietimas, kameros pozicija, bei metų laikas.
Tuo pačiu verta paminėti, kad vien iš nuotraukų jau galima suprasti, koks bus mūsų filmo estetinis stilius – gana minimalistiniai kadrai, urbanistinių ir gamtos objektų sintezė, kiek nostalgiška nuotaika. Vis dėlto, nemeluosiu, filmavome ir tokias vietoves, kurios visiškai neatitiko šio stiliaus, bet sukėlė tokius stiprius jausmus ir asmeninius prisiminimus, kad jų tiesiog buvo neįmanoma palikti neišsitraukus kameros.
Adutiškio kaimas ir jo tragiška istorija
Viena tokių vietų – Adutiškio kaimas, Švenčionių rajone, Lietuvos-Baltarusijos pasienyje. Estetiniu požiūriu, kaime neradome jokių išskirtinių vietų, tačiau visa gyvenvietė tiesiog dvelkė mįslinga nostalgija ir vienuma.
Kruopščiai išraižyti medinių namų fasadai nusėti samanomis ir dulkėmis, daugelio namų langai išdaužti, kelių sudegusių trobų durys ir sienos dabar naudojamos krosnims kūrenti... Padariau kelias nuotraukas, įlipau į mašiną ir apsiverkiau. Ir tik berašant šį tekstą paskaičiau apie patį kaimą internete. Pasirodo, karų metais kaimas buvo bent du kartus sudegintas, juo driekėsi fronto linija, jame buvo įsikūrę tiek vokiečiai, tiek bolševikai, vėliau ir sovietai, ir lenkai, 1939 metais Adutiškio apylinkės netgi buvo prijungtos prie Baltarusijos.
Iš kaimo vyko trėmimai, jame veikė partizanai ir t.t. Tačiau net šios istorijos nežinant, ji jautėsi ore, ir šio jausmo joks kameros objektyvas ar kompiuteris negali sustabdyti ir užgožti. Tai yra viena tų vietų, kurias ne lankai, bet jauti. Ar bent jau taip pasirodė man (o aš tikrai nesu vienas tų žmonių, kurie viską išgyvena labai jausmingai, ar jaučia paslaptingas dvasias apleistose ligoninėse. Tai buvo kur kas giliau).
Vis dėlto, ne kiekvienam tokios vietovės taptų įdomiausia savaitgalio kelione. Tad norėčiau pasidalinti ir keliomis populiaresnėmis lokacijomis, kurias gali aplankyti kiekvienas nuotykių ar Instagram’o istorijų medžiotojas. Jos yra įdomios ir tam tikra prasme gražios aplankyti, bet nebūtinai pateko į mūsų TOP 10 nufilmuotų kadrų sąrašą. Taigi, įdomioji šio įrašo dalis...
TOP 10 neatrastų Lietuvos vietų
Dauguma jų taip pat turi ir įdomias istorijas, tačiau šį kartą neišsiplėsiu:
-
Apleistas Kalvelių durpynas (Kalvelių kaimas, Vilniaus rajonas 54°53'59.0"N 25°38'34.2"E)
A. Dovydaitytės nuotr./1. Apleistas Kalvelių durpynas -
Senas ir naujas geležinkelio tiltai Santakoje (54°53'59.0"N 25°38'34.2"E)
A. Dovydaitytės nuotr./2. Senas ir naujas geležinkelio tiltai Santakoje -
Apleista Veliuonos koplyčia (55°04'53.9"N 23°15'14.2"E)
A. Dovydaitytės nuotr./3. Apleista Veliuonos koplyčia -
Rudaminos Viešpaties Atsivertimo cerkvės griuvėsiai (54°35'03.8"N 25°21'19.2"E)
A. Dovydaitytės nuotr./4. Rudaminos Viešpaties Atsivertimo cerkvės griuvėsiai -
Kėdainių pramonės rajonas ir aerodromas
A. Dovydaitytės nuotr./5. Kėdainių pramonės rajonas ir aerodromas -
Girelės sentikių cerkvė (Girelės kaimas, Anykščių rajonas, 55°25'58.1"N 24°52'53.8"E)
A. Dovydaitytės nuotr./6. Girelės sentikių cerkvė -
Raudondvario dvaras (Raudondvaris, Nemenčinė, 54°52'26.9"N 25°32'30.2"E)
A. Dovydaitytės nuotr./7. Raudondvario dvaras -
Rizgonių žvyro karjeras (55°07'59.9"N 24°32'07.7"E)
A. Dovydaitytės nuotr./8. Rizgonių žvyro karjeras -
Vandens malūno ir tilto liekanos Pašušvyje (Kėdainių rajonas, 55°24'20.7"N 23°38'13.7"E)
A. Dovydaitytės nuotr./9. Vandens malūno ir tilto liekanos Pašušvyje -
Stulbinančios vietovės pakelėse, pakrantėse – dairykitės pro langus, nežiūrėkite į telefonus.
Daugiau nuotraukų iš mūsų jau aplankytų vietų galite rasti filmo Instagram’o paskyroje @eastern.sunset.
Kur ir kaip vietų ieškome mes?
Be jau minėtų būdų – rekomendacijų ir tiesioginio ieškojimo, taip pat sekame kelis blog’erius, rašančius apie apleistas vietas pvz.: Nieko naujo; Apleista zona; Apleisti; Pamiršta; Apleistos vietos.
Deja, daugelis šių tinklaraščių neskelbia tikslių vietovių koordinačių, tikėdamiesi taip vietas apsaugoti nuo turistų ir chuliganų. Mūsų nuomonė šiuo klausimu kiek kitokia, bet šis tekstas ne apie tai.
Pabaigai, kaip visada, norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie mus palaiko, prisideda prie filmo, dalinasi savo pamėgtų vietovių koordinatėmis ir pan. Ypač noriu padėkoti tiems, kurie išreiškė palaikymą ir ištiesė vienokios ar kitokios pagalbos ranką po mūsų paskutiniojo teksto „Pakalbėkime apie pinigus“.
Sezonai keičiasi greitai ir mes jau skaičiuojame savo pusmečio sukaktuves Lietuvoje. Tad kitas tekstas apie tai ir bus – pusė metų Lietuvoje. Tikiuosi, kad čia sutiksime ir vienerių metų sukaktuves, ir kelerių, ir keliolikos.
P.S. Būkite atsargūs apleistose vietose. Minėtų tinklaraščių autoriai į jas eina gerai pasiruošę ir ne vieni, o dažnai ir su leidimais. Taip pat patariame saugotis palaidų šunų kaimuose!
