„Greičiausiai, kiekvienas, kuris kada nors bandė sukurti nepriklausomą ar meninį filmą žino, kad vienas sunkiausių uždavinių yra jo finansavimo gavimas.“ Šiuo sakiniu pradedamas beveik kiekvienas straipsnis apie nepriklausomų filmų piniginius užkulisius. Taip kalbama ne tik apie pradedančius kino kūrėjus, bet ir apie jau žinomus bei tikrai talentingus. Amerikiečių režisierius Jeremy Saulnier kartu su savo žmona investavo visas savo santaupas ir pensijos kaupimo fondą, kad sėkmingai pabaigtų „Praeities griuvėsiai“ („Blue Ruin“, 2013) filmą. Jau kultiniam režisieriui, tačiau anuomet dar mažai žinomam, David Lynch prireikė kelerių metų, kad pabaigtų savo pirmąjį pilno metro filmą „Trintukagalvis“ („Eraserhead“, 1977), taip pat dėl finansinių sunkumų. Šis sąrašas gali būti labai ilgas.
Net ir tokie internetiniai portalai kaip „Forbes“ įvardina vos kelias (gana rizikingas) nepriklausomų filmų finansavimo galimybes. Pavyzdžiui, paskolos ėmimas, atlyginimų atidėjimas, išankstiniai pardavimai ir minios finansavimas (ang. crowdfunding).
Minios finansavimo (ne)sėkmė
Pastarąjį išbandėme ir mes – maža „Saulė leidžias rytuose“ filmo komanda. Dar rugsėjo mėnesį Aleksandras ir aš pradėjome minios finansavimo kampaniją užsienyje populiariame internetiniame portale „Kickstarter“. Filmo tikslas buvo surinkti £7 000 (kas yra juokinga suma filmo gamybai finansuoti). Surinkome beveik pusę šios sumos, keli pažįstami paramą pervedė tiesiogiai mums. Tačiau viena geriausių ir blogiausių Kickstarter’io taisyklių neleidžia pasilikti pinigų, jeigu kūrėjai tikslo nepasiekė. Tad po 30 dienų trukusios varginančios kampanijos, surinkta suma sugrįžo atgal pas geradarius, tikėjusius filmo potencialu.
Galbūt tai nuskambės kaip išsisukinėjimas, tačiau pirminis mūsų tikslas (na gerai, antrinis), buvo ne surinkti reikiamą pinigų sumą, o paskleisti žinią apie patį filmą ir mūsų rimtus ketinimus jį daryti, bei atsikraustyti gyventi į Lietuvą. Pastarasis, manau, pavyko. Sulaukėme tikrai nemažai žiniasklaidos dėmesio (tam, žinoma, pasitarnavo ir žurnalistikos studijų metu įgyti kontaktai), kas davė neblogą pradžią ir paskatinimą kurti filmą.
Skambinti nepatartina siųsti elektroninius laiškus
Geriausia patarimas, kurį gavau Lietuvoje – kablelį padėti po „skambinti“. Vis dar neprarasdami vilties tikėjome, kad filmo temos universalumas ir kinematografijos išskirtinumas Lietuvos rinkoje sudomins privačias įmones prisidėti prie projekto įgyvendinimo. Rugsėjo mėnesį atvykome į Lietuvą ir aktyviai rašėme elektroninius laiškus įvairioms įmonėms – nuo telekomunikacijos iki chemijos industrijos. Kaip galite nuspėti, dauguma jų neatrašė (tada dar nežinojome, kad elektroninis paštas Lietuvoje nepopuliari bendravimo priemonė), kitos, palinkėjo sėkmės. Ačiū!
Vis dėlto, šią baimę perlipti nėra taip lengva. Prieš tris mėnesius paskambinau vienam Lietuvos menininkui ir pasiūliau susitikti, tikėdamasi patarimo ar bent malonaus pokalbio. Jis paprašė paskambinti jam už savaitės. Tris mėnesiai jau praėjo, vis dar neišdrįsau atskambinti. Kaip galvojate, dar mane prisimins?
Lietuvos kino centras
Kas gi sekė toliau? Valio, gruodžio mėnesį LKC priiminėja paraiškas filmų finansavimui gauti! Nors panašaus projekto niekada nebuvau rašiusi, šį kartą jį parašiau net du kartus. Vis dėlto, nei karto neišsiunčiau. Kodėl? Baimė negauti ar baimė gauti? Vis dar negaliu atsakyti šio klausimo. Kelių žmonių padrąsinta (netgi pačių LKC atstovų), tikėjau, kad galime varžytis su didelius biudžetus ir komandas turinčiais filmais, tačiau dar daugiau žmonių šias svajones greitai išsklaidė bei pasijuokė iš mūsų vilčių.
Deja, po ilgų susitikimų, planavimų, atidėliojimų ir planų A, B, C keitimų, rankas teko nuleisti ir ties šia viltimi.
Tai kelia dar vieną klausimą – kodėl tiek nemažai žmonių mano, kad nepriklausomas meninis filmas vargu ar gaus finansavimą iš tų, kurie tam ir yra sukurti, kad paremtų ne tik įsitvirtinusius, bet ir jaunus menininkus? Atsakymo taip ir nesupratau. Tiesa, paraiškos forma filmo finansavimui gauti iš LKC labai skiriasi nuo, pavyzdžiui, „Sundance“ finansavimo aplikacijos formos, kuri turi labai aiškius klausimus ir patarimus, padedančius papasakoti apie filmą nuo jo idėjos svarbumo iki komandos narių patirties, filmo sklaidos strategijos ir pan.
Taip pat, paskutiniais mėnesiais daug vilties dėjome į vieną komercinį ir daug potencialo turintį projektą, iš kurio gautas lėšas tikėjomės investuoti į filmą. Deja, po ilgų susitikimų, planavimų, atidėliojimų ir planų A, B, C keitimų, rankas teko nuleisti ir ties šia viltimi.
(Ne)sėkmingi darbo pokalbiai
Kas beliko – ieškotis darbo ir žongliruoti tarp to, ko nori širdis ir to, ką pataria protas. Keista sugrįžti į Lietuvą, kur niekas nežino nei universiteto, kurį baigiau, nei portalų, kuriems rašiau. Bet gal ir gerai, niekada nemaniau, kad diplomas turėtų būti lemiamas veiksnys darbo rinkoje. Tai įrodo vienas iš darbo pokalbių, į kuriuose dalyvavau.
Norėdama įgyti daugiau patirties darbo pokalbiuose, aplikavau į pradinę poziciją viename banke ir buvau pakviesta į grupinį darbo pokalbį, kartu su kitais aštuoniais kandidatais studijuojančiais ar baigusiais įvairiausius mokslus finansų srityje. Kadangi visiškai nesijaudinau, nes apie finansus (kaip galima suprasti iš šio teksto) nenusimanau, grupinėse užduotyse pasirodžiau atsipalaidavusi ir savimi pasitikinti, buvau pakviesta į sekantį atrankos etapą. Jo metu, teko atskleisti savo ateities planus filmų srityje ir, tikrąja to žodžio prasme, patarti manęs nesamdyti. Tai buvo tikriausiai vienas geriausių, šilčiausių ir atviriausių darbo pokalbių, kuriuose teko dalyvauti.
Visiška priešingybė kitam darbo pokalbiui. Jo metu, pretendavau į vaizdo redaktorės poziciją. Pokalbio metu susidūriau su darbdavio nuostaba, kad mergina gali mokėti redaguoti video reportažus (nors kino istorijoje, vienos pirmųjų vaizdo redaguotojų buvo moterys). „Aš matau, kad tu esi panelė, todėl ir kalbu su tavimi kaip su panele“, – pasakė darbdavys. „Jeigu Jums lengviau, galite su manimi kalbėti kaip su vyru“, – atrėžiau ir, kaip nesunku suprasti, į tą vietą nebesugrįžau.
O kas toliau?
Toliau vis dar atkakliai važinėjame ir filmuojame visoje Lietuvoje, jau beveik pusė filmo finansuota mūsų pačių santaupomis, bet susidomėjimas auga. Ar bent jau taip norisi tikėti. Mūsų filmo sekėjai socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „Facebook“ neretai mums parašo siūlydami nufilmuoti įvairias slaptas Lietuvos vietoves ir jų vaikystės kaimus, kuriuose vos keli senoliai tebegyvena. Šis potencialių žiūrovų aktyvumas bei jų prisidėjimas prie filmo kūrybos yra pati didžiausia parama ir komplimentas.
Atvirai kalbant, man buvo gana nedrąsu rašyti šį tekstą. Daugelis nemėgsta kalbėti apie nesėkmes, o ypač apie finansinius iššūkius. Vis dėlto jau tiek daug knygų parašyta apie tai, kaip užsidirbti pirmąjį milijoną, tad norėjosi įpūsti naujų vėjų. Gal ir mane tai paskatins paskaityti vieną iš tų knygų...
Šypsodamasi galvoju, kad, jei šį tekstą skaito koks patyręs filmų prodiuseris ar kūrėjas, greičiausiai varto akimis ar juokiasi iš mūsų (ne)patirties. O gal prisimena save šio kelio pradžioje? Jei taip, mes atviri įvairiems pasiūlymams, patarimams, kooperacijoms ir pagalbos rankoms. Galbūt kam nors kils azartas paneigti „Forbes“ patarimus pasiimti paskolą filmo gamybai.
O kol dar filmuojame, kitame šio tinklaraščio įraše pažadame pasidalinti didžiausiais vietovių atradimais Lietuvoje ir plačiau pakalbėti apie vietovių svarbą mūsų filme ir apskritai kine. Vairuokite atsargiai!
