O sukurti filmą, kuriame būtų juokaujame ne apie tai, kaip lietuviams eilinį kartą nesiseka lovos reikaluose, atrodė misija neįmanoma. Laimei, iki šiol, nes lietuviško humoro dykumoje, kurioje n metų nebuvo iškritęs nė lašas originalaus, o ne iš svetimų scenarijų nusižiūrėto sąmojo, pasirodė režisieriaus ir scenaristo Tito Lauciaus debiutas „Paradas“.
Žiūrint filmą abejonių nekyla – tai komedija. Dar daugiau – viena tų, kuriose, jei tik autoriai iš tikrųjų yra atidūs tikrovės stebėtojai (o Laucius toks yra), visada atsiranda šiokio tokio tragizmo, kartėlio, šiokios tokios būties gėlos. Jos yra ir „Parade“, tik ją pastebėti ir suprasti iš pirmo žvilgsnio kiek sunkiau. Bet tai ir įdomiausia.
Miglė (Rasa Samuolytė), apsilankiusi buvusio vyro Eimanto (Giedrius Savickas) motinos laidotuvėse, iš pastarojo išgirsta keistą prašymą. Šis nori vesti naująją draugę (Indrė Patkauskaitė), tačiau kad tą padarytų bažnyčioje, jam reikia dar kartą su buvusia žmona išsiskirti. Tik šį kartą per Bažnytinį teismą, nes tik pastarasis gali oficialiai anuliuoti santuoką. Miglė „pasirašo“, tačiau paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta: buvę sutuoktiniai net trims kunigų tribunolams turės pateikti įtikinamą argumentą, kodėl jų santuoka iširo ir turėtų būti paskelbta negaliojančia.
Situacijos – dramaturgiškai apgalvotos. Konfliktai – aiškūs. Kiekvienas veikėjas – gyvas, su savais motyvais, kuriuos žiūrovas supranta, todėl iškart juokingiau.
Čia ir prasideda visas linksmumas, kurį Laucius režisuoja išmokęs pagrindines žanro pamokas. Situacijos – dramaturgiškai apgalvotos. Konfliktai – aiškūs. Kiekvienas veikėjas – gyvas, su savais motyvais, kuriuos žiūrovas supranta, todėl iškart juokingiau. O vienas iš kertinių bet kurios komedijos ramsčių – antraplaniai veikėjai – nepalikti likimo valiai, apdovanoti charakteriais, atlieka savo funkciją, nors, reikia pripažinti, vos tik jų kadre daugiau nei du, sklandumo kiek mažiau.
Šalia šios jau savaime juokingos skyrybų linijos atsiranda ir kitas – orkestro – siužetas. Miglė diriguoja pučiamųjų orkestrui, kuris kaip tik ruošiasi groti parade, skirtame kažkokiam Andžejui Mlockiui, apie kurį mažai ką girdėjo net orkestro vadovas (Kęstutis Jakštas), bet kuris, panašu, yra nusipelnęs istorinis veikėjas – kaip čia nepagrosi.
Žodžiu, viskas eina ne taip, kaip turėtų, ir finale orkestro koncertas jau pavirsta visišku absurdu.
Orkestrą lanko ir Miglės dukra Gabrielė iš antrosios santuokos (Barbora Bareikytė). Tačiau tą daro daugiau iš pareigos mamai nei iš didelio noro. Ji mieliau rinktųsi kapueirą, ką, beje, filmui įpusėjus ir padarys. Kiti orkestro nariai irgi nedega entuziazmu: tai nesišypso pūsdami į klarnetą, tai nepataiko į ritmą, tai praleidžia repeticijas. Žodžiu, viskas eina ne taip, kaip turėtų, ir finale orkestro koncertas jau pavirsta visišku absurdu.
Iš pradžių atrodo, kad šios siužetinės linijos neturi jokių sąlyčio taškų: viena eina sau, o kita – sau. Kad viena su kita nesikalba, viena kitos nepapildo. Kad trūksta tiek dramaturginių, tiek prasminių jungčių.
Visa tai būtų galima greitai nurašyti debiutui, nepatyrimui, dar kažkam. Tačiau režisieriaus sumanymas atsiskleidžia ne iš karto. Kitaip tariant, jis kviečia mąstyti asociatyviai ir istorijas jungiančių motyvų ieškoti tarp eilučių (kadrų). O tai, sutikite, nedažnas pradedančiųjų bruožas. Priešingai, pirmuosius filmus kuriantys režisieriai dažnai nedrįsta eiti sudėtingesniu keliu ir, norėdami būti suprasti, visas mintis ima ir išartikuliuoja iki nuobodaus aiškumo. Laucius – ne iš tų.
Kai Miglės ir Eimanto bažnytinio teismo detektyvas taip ir lieka pakibęs ore, tampa akivaizdu, kad režisierius mums pasakoja ne tik (ne tiek) istoriją apie dar kartą išsiskirti norinčią porą ir iš to kylančias kuriozines situacijas, bet apie tai, kaip kartais sunku, o galbūt iki galo neįmanoma, paleisti praeitį.
Taip pamažu į komediją režisierius siūbteli liūdesio, kuris kulminaciją pasiekia baro scenoje: iš kolonėlių skambant dainai apie sirpstančias raudonas vyšnias Suvalkijoj, kad net pravirkt gali, Miglė, Eimantas ir jų suaugusi dukra Dovilė (Asta Zacharovaitė) sukasi linksmi šokyje, lyg vis dar būtų normali šeima. Lyg po skyrybų nebūtų praėję daugiau nei dvidešimt metų.
Į pabaigą ima ryškėti ir, mano manymu, svarbiausia „Parado“ tema.
Po šio epizodo tas graudulys jau kaip koks skersvėjis ima traukti iki pat pabaigos, bet, laimei, režisieriaus subtilumo ir humoro dėka nepradeda imti viršaus. Čia gelbėja ir puikiai parinktos bei laiku ir vietoje suskambančios dainos (nuo minėtojo Kernagio iki Virgilijaus Noreikos), kurios ne tik tampa ironišku komentaru rodomam vaizdui, bet ir atsineša į filmą papildomų prasmių.
Į pabaigą ima ryškėti ir, mano manymu, svarbiausia „Parado“ tema ir idėja. Labai konkretų paradą, kuriam orkestras repetuoja pasirodymą, režisierius išdidina iki kone alegorinio parado, sujungiančio abi siužetines plotmes.
Banaliai kalbant: gyvenimas yra absurdo pilnas paradas, šiaip jau neturintis jokio apčiuopiamo tikslo ir tuo labiau prasmės. Jame kiekvienas iš mūsų kažką vaidiname (šeimą, santuoką, gerus tėvus, pavyzdingus vaikus), kiekvienas stengiamės sukontroliuoti save ir kur kas dažniau kitus, kiekvienas bandome išlaikyti padorų fasadą prieš visokius kasdienybės mlockius ir pasirodyti geresni nei esame iš tikrųjų.
Kai sveikiau būtų kartais tiesiog imti ir kaip Miglei finale – nusispjauti į visą šį paradiškumą.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
