Tiesa, hipsteriškose ir šiek tiek solondziškose komedijose tikrojo, tabu laužančio ir ribas peržengiančio Solondzo nejusti nė kvapo, tad po ketverių metų pasirodęs naujausias režisieriaus filmas „Taksiukas“ (Wiener-Dog) ne veltui sulaukė tiek autorinio balso išsiilgusių sinefilų dėmesio.
Šįkart režisierius žiūrovams siūlo keturias trumpas istorijas – apie po sunkios ligos sveikstantį berniuką, į kelionę su mokyklos laikų simpatija vykstančią merginą, studentų nekenčiamą scenarijaus dėstytoją ir pasiligojusią pagyvenusią moterį.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog visos filmo istorijos yra lygiavertiškos. Kaip dažnai pasitaiko renkantis tokią struktūrą, filmo ritmas trūkinėja, o silpnesni segmentai neišvengiamai nublanksta prieš stipriuosius.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog visos filmo istorijos yra lygiavertiškos. Kaip dažnai pasitaiko renkantis tokią struktūrą, filmo ritmas trūkinėja, o silpnesni segmentai neišvengiamai nublanksta prieš stipriuosius.
Nejaukių pauzių meistras T.Solondzas didžiausią humoro koncentraciją siūlo pirmojoje dalyje – kai mama vaikui pasakoja istoriją (kuri, beje, turėtų nuraminti po apsilankymo pas veterinarą dėl šuns nerimaujantį sūnų), joje vietos atsiranda ir AIDS, ir išprievartavimams, ir mirčiai. Tokia štai pasaka prieš miegą – be jokio patoso, tik su islamofobijos prieskoniu.
Režisierius netikėtai įgelia Richardui Linklateriui – pirmasis kadras, mums žvelgiant į berniuką, gulintį ant žolės, neatsitiktinai primena Linklaterio „Vaikystę“ (2014). Tik čia vos prasiveriančios akys ir beveik nejudantis kūnas manifestuoja ne šviesią ateitį, o galimą grėsmę, gal dėl to vietoje pakilios Coldplay muzikos girdėti tik pravažiuojančių mašinų triukšmas. Šiame pasakojime T.Solondzas dar kartą linkteli kino istorijai cituodamas ikonišką Jeano Vigo filmo „Zero for Conduct“ (1933) sceną, bet ir čia neblėstančiai jaunystės energijai, sprogstančiai ore besisukančiais pagalvių pūkais, lemta baigtis tragiškai. Ir, žinoma, truputį komiškai.
Pro akis prasprūdus smulkioms detalėms, antrasis „Taksiuko“ pasakojimas gali atrodyti nelyg meilės istorija. Tarp dviejų po daugelio metų susitikusių bendramokslių. Tarp dviejų Dauno sindromą turinčių, savarankiškai gyvenančių žmonių. Tarp brolių. Šis segmentas – ilgas ir vangus, akivaizdžiai nusileidžiantis likusioms istorijoms, tačiau išglebusioje priemiesčio realybėje ir dulkėtame kelyje link jos, Solondzas žiūrovui pametėja pakankamai užuominų, neleidžiančių suabejoti, kad burbulas, kuriame gyvena jo filmo personažai, ilgainiui sprogs.
Solondzas, komentuodamas šiuolaikinį kiną, neslepia susierzinimo – kliūna ir scenaristams, puikias idėjas aukojantiems dėl patrauklių juokelių, ir agentams, autorius paverčiantiems preke, ir industrijai, kuri paremta tik pramoga.
Giliausią, o kartu mizantropiškiausią žmogaus nevilties studiją išvystame trečiajame pasakojime – pats dėstęs kiną universitete, T.Solondzas meistriškai kuria dėl savo neišsipildžiusio potencialo nerimaujančio scenaristo ir dėstytojo Dave’o portretą. „What if? And then what?“, – nuolat klausia Dave’as, klausydamasis narcisistiškų studentų nuobodžių idėjų ir svarstydamas, ką ir kada savo gyvenime padarė ne taip.
Solondzas, komentuodamas šiuolaikinį kiną, neslepia susierzinimo – kliūna ir scenaristams, puikias idėjas aukojantiems dėl patrauklių juokelių, ir agentams, autorius paverčiantiems preke, ir industrijai, kuri paremta tik pramoga. Po pirmų dviejų istorijų, Solondzas net pasiūlo intermission (pertrauką): skambant vesterno žanrą primenančiai dainai, taksiukas keliauja po pasaulį – nuo Laukinių Vakarų iki beisbolo aikštelės. Tai jau nebe ironija, tai pajuoka ir įsiūtis, savo fizinę išraišką įgaunantis trečiojo epizodo finale.
Paskutinioji istorija, kurioje sarkastišką ir rūsčią moterį aplanko iš jos pinigų išpešti siekianti anūkė, prasideda kaip ir bet koks Solondzo pasakojimas, tačiau jos pabaiga – magiška, demonstratyvi, intencionaliai sentimentali – nuveda ten, kur režisierius mūsų dar niekada nebuvo nuvedęs. Keista. Kas galėjo pagalvoti, kad daugiausia apie žmogiškumą mus išmokys personažė, savo šunį praminusi Vėžiu.
Truputį juokinga dėl savo išgyvenamų emocijų, žvelgiant į šuns ekskrementus, ir džiugu, kad T.Solondzas vis dar sugeba sujaudinti ir nustebinti mažomis kasdienybės detalėmis, kurios po poros metų bus cituojamos „Sundance“ kino festivalio programos filmuose – juk kitaip ir būti negali.
Visas keturias istorijas jungiantis taksiukas savo šeimininkams tampa jų svajonių ir ilgesio atgarsiu, besąlygiškos atjautos ir atsidavimo uostu. Kaip teigia pats režisierius, šuo, tarytum prarasdamas savo šuniškumą, žiūrovų akyse tampa tik savo šeimininko kompanionu (iš tiesų, ką sužinome, ką galime sužinoti apie taksiuką?), tačiau drauge nei viena iš keturių apie mirtingumą pasakojančių istorijų mūsų nesukrečia taip labai kaip taksiukui nutiksiančios nelaimės galimybė.
Akivaizdu, kad Solondzas pašiepia ir mus – skambant Claude’o Debussy „Mėnulio šviesai“ ir lėtai sekant taksiuko diarėjos pėdsakais, mums truputį liūdna ir net truputį gražu. Dar truputį juokinga dėl savo išgyvenamų emocijų, žvelgiant į šuns ekskrementus, ir džiugu, kad T.Solondzas vis dar sugeba sujaudinti ir nustebinti mažomis kasdienybės detalėmis, kurios po poros metų bus cituojamos „Sundance“ kino festivalio programos filmuose – juk kitaip ir būti negali.
